Alytiškės abiturientės išgyvenimai nugulė į knygą: dažnas jaunuolis eilėse atras save

S. Nedzinskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kelis metus brandinta alytiškės Simonos Nedzinskaitės idėja ir vienas svarbiausių gyvenimo tikslų įgyvendinti – pirmoji jos poezijos knyga „Tas žvilgsnis, kuris neleido pajudėti iš vietos“ pagaliau išvydo dienos šviesą ir skinasi savąjį kelią skaitytojų širdžių link. Ir gana ambicingai – knyga išleista ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba.

„Visada norėjau išleisti knygą, kurioje pasidalinčiau savo eilėmis ir mintimis. Knygą, kurioje žmonės galėtų atrasti save, galbūt suprasti, kad viskas, ką mes jaučiame yra gražu ir to nereikia užslėpti. Juk mūsų mintys nėra priešai, jos yra pagalba suprasti išorinį pasaulį, o svarbiausia, patį save.

Vieną vakarą tiesiog pagalvojau, kodėl gi nepradėjus pildyti vieno iš svarbiausių savo gyvenimo tikslų? Ilgai nelaukusi ir ėmiausi savo eiles maketuoti į knygos formatą“, – pasakoja jaunoji kūrėja, Jotvingių gimnazijos abiturientė.

Anot jos, eiliuotos kūrybos knyga „Tas žvilgsnis, kuris neleido pajudėti iš vietos“ gimė iš didelio ilgesio, nesusipratimo, pykčio bei meilės ir yra skirta jauniems žmonėms, nes daugiausiai kalba apie jų tobulėjimo laikotarpį, įvairius praradimus, nemokėjimą pažinti savęs, galimybę išmokti mylėti ir save, ir kitą žmogų.

„Visos eilės yra dalelė manęs, dalelė mane supančių žmonių ir akimirkų. Pavadinimas ir knygos mintys kalba apie visą gyvenimą persekiojančius žvilgsnius, kurie neleidžia mums tobulėti, nevertina ir pastato į nereikalingo individo vietą. Bet su laiku mums atsibosta ir mes imame skleistis, pradedame augti ir suprasti, kokie iš tiesų galingi galime būti. Pradedame naudotis savo galiomis ir keisti aplinkui esančią erdvę, žmones bei save“, – pažymi S. Nedzinskaitė.

Kada eiliuota kūryba atsirado Simonos gyvenime? Pirmosios pačios eilės užrašytos buvo dar paauglystėje, tačiau poezija kaip žanras ją traukė nuo vaikystės, eilę metų dažnai skaitomi Marcelijaus Martinaičio eilėraščiai padeda lengviau suprasti ankstesnį žmonių gyvenimą, kilusius sunkumus ir meilės svarbą gyvenime.

„Pirmosios mano eilės buvo labai išoriškos, be gilesnės minties, kokią dabar visada bandau sukurti. Manau, kad kiekvienas rašytojas tobulėja ir stengiasi perlipti savo pačių mintis, kad jas galėtų perteikti skaitytojams. Poezija toks žanras, kur tu paprastais žodžiais gali pasakyti labai daug. Turiu be galo daug knygų, kurios buvo mano įkvėpėjos kurti“, – pasakoja jaunoji poetė ir viliasi, jog „Tas žvilgsnis, kuris neleido pajudėti iš vietos“ nebus pirmoji ir paskutinė jos eiliuotos kūrybos knyga.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.