Alytiškė Loreta Šilingytė (26 m.) dar lapkričio mėnesį, dėl karantino sukeltų padarinių tapusi bedarbe, nenuleido rankų ir ėmėsi prasmingos veiklos – savanorystės. Vis drąstiškai augant sergančiųjų koronavirusu skaičiui, mergina ryžosi savanoriškai padėti Alytaus apskrities S. Kudirkos medikams.
Nusibodo namuose
Istorijos pedagogikos bakalaurą, o vėliau humanitarinės srities mokslų magistrantūrą baigusi mergina iki rudenį paskelbto karantino dirbo vaikų dienos centre. Netekusi darbo ji nebuvo linkusi pasinerti į pesimistiškas nuotaikas ir nė neketino pasiduoti masinei psichologinei įtampai. Loreta nedelsdama ėmėsi naujo darbo paieškos ir iki šiol ieško naujų galimybių darbo rinkoje, o kad šis laikas neprailgtų, ryžosi savanorystei.
„Nusibodo sėdėti namuose, stebėti nuolat supančias žinias apie blogėjančią pandeminę situaciją, skaityti komentarus ir nieko nedaryti. Mano mama dirba gydytoja anesteziologe-reanimatologe Alytaus ligoninėje, todėl labai gerai žinojau apie pagalbos medikams poreikį. Nusprendžiau pasiūlyti savo pagalbą“, – pasakojo Loreta.
Užpildžiusi anketą Raudonojo kryžiaus organizacijoje, mergina buvo paskirta dirbti ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje po keturias valandas keturias dienas per savaitę. Antrą savaitę savanoriškai padedanti medikams alytiškė pagal sutartį planuoja čia dirbti iki vasario 8 dienos, tačiau yra pasiryžusi dirbti, kad ir ilgiau, jeigu matys blogėjančią situaciją.
Situacija gerėja
Loreta pasidžiaugė, kad šią savaitę sunkia koronaviruso forma užsikrėtusių pacientų ligoninėje jau mažiau, tačiau, pasak jos, labai jaučiasi medikų nuovargis ir įtampa, todėl savanorių pagalba šiuo metu yra ypač svarbi.
Loreta padeda maitinti ligonius, valyti, dezinfekuoti patalpas, veža skalbinius į skalbyklą arba deginti, jeigu jie yra iš geltonosios zonos. Būtent dėl to jai tenka rengtis ir neperšlampamus chalatus, dėtis apsauginius akinius ir respiratorių.
„Nebuvo dienos, kad gailėčiausi dėl savo pasiryžimo savanoriauti ligoninėje. Patirtis tikrai vertinga, o kai dar žinai, kad pati gali bent kažkuo būti naudinga, jausmas labai geras“, – kalbėjo Loreta.
Pasiteiravus, kaip į sprendimą eiti savanoriauti ligoninėje reagavo jos mama, mergina tikino, kad visai nesikišo.
„Aš, galima sakyti, užaugau ligoninėje su mama. Man čia tarsi antri namai“, – tikino pašnekovė.
Sunegalavo ir pati
Užsikrėsti koronavirusu ji visiškai nebijo, nes tiki, kad jaunas ir stiprus organizmas be didesnio vargo įveiktų šią ligą. Neseniai savanorė sulaukė ir pirmojo skiepo nuo koronaviruso ir tikino, kad dėl jo besijaučianti tik dar drąsiau, nors teigė suprantanti, jog rizika dar niekur nedingo.
Loreta sakė tikinti skiepų veiksmingumu, nes visa tai yra paremta mokslu.
„Buvo neramu, kai gruodį šiuo virusu užsikrėtė mano mama, bet, laimei, prasirgo lengva forma. O pati maniau, kad infekciją pasigavau taip pat, kai praeitą savaitę pasijutau blogai, tačiau atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad koronavirusu nesergu. Turbūt pandemijos pasėta panika daro savo ir verčia nerimauti net dėl menkiausio sunegalavimo“, – svarstė alytiškė.
Kalbėdama apie karantino reikalavimus, Loreta pati labai stengiasi jų visų pavyzdingai laikytis, tačiau pastebi, kad dauguma žmonių jau pavargo nuo karantino sukeltų įtampų ir vis labiau pradeda nepaisyti suvaržymų.
„Atsakingumo visuomenėje dar per mažai. Pavasarį žmonės buvo labiau išsigandę, todėl ir stengėsi saugotis, o dabar jie tiesiog pavargo. Tačiau situaciją turime tokią, kokią turime, todėl privalome būti kantrūs, stiprūs ir atsakingi. Nereikėtų pykti ir ant valdžios dėl taikomų apribojimų, nes jie yra tik mūsų visų labui. Tikiu, kad jau greitai situacija ims gerėti“, – vylėsi savanorė.
Savanorių daugėja
Lietuvos raudonojo kryžiaus draugijos Alytaus skyriaus sekretorė Aldona Turauskytė tikino, kad savanorių atsiranda vis daugiau.
„Kiekvieną dieną gaunu po keletą prašymų savanoriauti, tačiau, deja, ne visada žmonės gali daryti tai, ką reikia. Pavyzdžiui, darbas Raudonojoje zonoje reikalauja tam tikrų sąlygų. Yra tokių, kurie po vienu stogu gyvena su pagyvenusiais žmonėmis. Labai svarbu, kad savanoris būtų ne vyresnis nei 50 metų amžiaus, taip pat geriausia būtų, kad jie jau būtų persirgę virusu. Tačiau renkame ir rezervines savanorių grupes, kurie galėtų dirbti ne tokiose pavojingose zonose – pavyzdžiui, informacijos pagalbos centre krizės paliestiems Alytuje, karščiavimo klinikoje. Kiekvienas šiuo metu gali rasti priimtiną būdą savanorystei“, – kalbėjo A. Turauskytė.
Pasak jos, viskas, ko reikia savanorystei – noro, empatijos, gebėjimo išklausyti ir altruizmo. Savanoriams taip pat užtikrinama visapusiška pagalba.