Sąjūdžio aktyvistas Rimantas Liegus: „Niekam nelinkėčiau patirti dar vieną Sausio 13-ąją“

Sąjūdžio aktyvistas Rimantas Liegus: „Niekam nelinkėčiau patirti dar vieną Sausio 13-ąją“ 19
Rimantas Liegus. Nuotrauka – iš asmeninio R. Liegaus albumo, autorius – Virginijus Biekša.

„Labai norėčiau, kad tokios dienos kaip Sausio 13-oji daugiau niekam niekada netektų patirti – nei vaikams, nei anūkams“, – sakė alytiškis Rimantas Liegus, anuomet organizavęs Alytaus gyventojų keliones į sostinę saugoti Vilniaus televizijos bokštą, Parlamentą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Kalbėti apie kruvinąją Sausio 13-ąją aktyviam alytiškiui net ir prabėgus trisdešimčiai metų nesusigraudinus nepavyksta. Dėl aktyvios pilietiškos veiklos Sovietų sąjungos saugumiečiai jį net buvo įtraukę į šalintinų sąjūdistų sąrašą. Išlikęs gyvas R. Liegus neabejoja, kad lietuviai šiandien lygiai taip pat atrastų savy jėgų ir noro ginti šalį. Deja, jis neslėpė nusivylimo šiandienine Alytaus politine situacija ir siunčia žinutę miesto valdžios išrinktiesiems.

Mintimis buvo Vilniuje, o ne vestuvėse

„Aktyviausi gynėjai tuomet buvo politiniai kaliniai, tremtiniai, Lietuvos miško broliai (partizanai – aut. past.). Alytiškiai taip pat buvo aktyvūs. Vežti į Vilnių užsakydavome po du autobusus. Ten jie turėjo savo vėliavą ir sustoję rately traukdavo patriotų dainas. Sausio 13-ąją buvo sužalotas vienas alytiškis – Mečislovas Citrinavičius. Laimei, į jį pataikiusi kulka nebuvo mirtina“, – pasakojo R. Liegus.

Likus kelioms dienoms iki kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, vyriškis ir pats vyko saugoti valstybiniam perversmui reikšmingus objektus, tačiau sausio 10-ąją baigėsi jo budėjimas ir grįžo į Alytų, nes su kolegomis turėjo groti vestuvėse.

„Laidiniu telefonu skambinau savo kolegoms ir prašiau, kad į vestuves važiuotų be manęs, nes pats norėjau būti Vilniuje. Kolegos atsisakė vykti, o su mano tėvais susisiekusi jaunoji verkė ir sielojosi, kad žlugs vestuvės. Tada, pagailėjęs jaunavedžių, grįžau, nors širdy buvo labai neramu. Dar savo kolegoms tarstelėjau, kad nujaučiu Vilniuje įvyksiant kažką negera“, – prisiminimais dalijosi vyras.

Vestuvėse jam visai ne linksmybės rūpėjo, o mintimis nuolat buvo Vilniuje. Tąkart jo širdis kunkuliavo, o protas priekaištavo, kad negalėjo būti kartu su laisvės gynėjais. Naktį prieš einant miegoti, moteris, pas kurią buvo apsistoję muzikantai, verkdama jiems papasakojo apie pralietą kraują prie televizijos bokšto. R. Liegus užsidegė iškart važiuoti į Vilnių, tačiau jo kolegos jautėsi pernelyg pavargę, kad galėtų leistis į kelionę. Pašnekovui tąkart beliko įsijungti radiją ir klausytis žinių apie įvykius. Taip nesudėjęs bluosto nė minutei prasėdėjo visą naktį. Ryte nieko nelaukdamas jis suorganizavo autobusiuką ir su dar šešiais alytiškiais išvyko į sostinę, kur praleido keturias dienas.

Geriau – dar vienas medis nei peštynės

Nuo kruvinųjų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto jau prabėgo trys dešimtmečiai, tačiau R. Liegaus prisiminimai stipresni už laiko tėkmę. Dar ir šiandien vyras, kalbėdamas apie tai, graudinasi. O paklaustas, ar tokios šiandienės laisvės ir gyvenimo tikėjosi po iškovotos laisvės, neslėpė nusivylimo dabartine Alytaus miesto politine situacija.

„Daugybė žmonių į politiką ateina tik dėl kėdžių ir savo gerovės, tačiau valstybė ar miestas jiems nerūpi. Ir man pačiam teko būti pirmutinėje miesto valdyboje, pragyventi kelis merus ir gerai prisimenu, kaip stengėmės, dirbome dėl Alytaus be jokių atlygių. Pastaruoju metu man labai graudu dėl Alytaus miesto tarybos nesutarimų. Pirmiausia reikia galvoti apie visą mūsų Tėvynę, tada bus gerai ir Alytui. Geriau jau dar vieną medį pasodinti nei peštis. Manau, kad Dievas ir gamta ne veltui dabar baudžia visą pasaulį ir atsiuntė šią pandemiją“, – pasvarstymais dalijosi pašnekovas.

Atsižvelgdamas į šių dienų Alytaus politinę situaciją, vyriškis visiems politikams linkėjo nesidairyti į praeitį, o dirbti dėl gražesnio miesto rytojaus. Taip pat labiau mylėti kitą nei save.

Aktyvistas – sąjūdistų pašalinimo sąraše

Nepaisant nusivylimo politika, R. Liegus neprarado tikėjimo šiuolaikiniu jaunimu, kurio gretose yra daug teisingų žmonių ir patriotų. Jis neabejoja, kad jeigu vėl būtų pasikėsinta į Lietuvos laisvę, atsirastų daugybė žmonių, ginsiančių tėvynę visomis jėgomis.

R. Liegus jaunystėje ir pats buvo labai aktyvus – Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos narys, savanoris, šaulys, Lietuvos Sąjūdžio Alytaus skyriaus pirmininkas.

Apie savo gyvybę ir saugumą pašnekovas niekada negalvojo, nors Sovietų sąjungos saugumiečiai už patriotinį aktyvumą esą jį buvo įtraukę į šalintinų asmenų sąrašą. „Pats to sąrašo asmeniškai nesu matęs, ruošiuosi važiuoti į respublikinį archyvą jo pažiūrėti, sakė esu įtrauktas. Mano tėvukai buvo sulaukę daugybės sovietininkų grasinančių skambučių, vis klausdavo jų apie mane „kur tas sąjūdistas“. Man per gyvenimą teko patirti sovietinių prievolių, kai tarnavau rekrutuose. Pusę metų slapsčiausi, bet galiausiai mane milicija sugavo ir ištrėmė tarnauti į sovietinę armiją. Teko būti Čekoslovakijoje, mačiau kas ten darėsi. Mes buvom į ten atvežti kaip budeliai, kurie žudo žmones“, – kalbėjo R. Liegus ir čia pat susijaudinimas tarsi gniužulą gerklėje jam įstrigdė.

Šių dienų kova už laisvę – kitokia

Nostalgiją sovietiniams laikams tebejaučiantiems vyresniosios kartos lietuviams vyriškis tikrai neprijaučia, esą labai greitai pamirštamos tremtys ir kiti kankinimai, o į kolūkius įgyvendinti normų suvaryti lietuviai buvo tarsi vergai. Be to, ir anuomet daugybė žmonių kentėjo nepriteklių, o kai kurių maisto produktų, kitų daiktų deficito turbūt šiandien patirti niekas nenorėtų.

„Dabar visos galimybės yra. Turi žmogus galvą, kojas, rankas ir gali eiti dirbti. Tačiau yra visokių žmonių, kai kuriems geriau gauti bedarbio pašalpą ir nieko nedaryti. Bet jeigu reikėtų už pašalpas atidirbti, situacija turbūt pasikeistų“, – svarstė pašnekovas.

Pasiteiravus, ar jaučia kokį nors skirtumą tarp to, kaip žmonės laisvę vertino tada ir šiandien, vyriškis vienareikšmiškai vertinti neskubėjo. „Tada buvo juntamas labai stiprus laisvės, vienybės troškimas. Atrodė, kad bus gera, nes patys sau vadovausim, būsim visada vieningi. O dabar, iš kurios pusės pažiūrėsi. Šiandien daug kas kitaip, kitokios vertybės. Ir už laisvę kovoti reikėtų turbūt kitaip, nes dabar karas įgavo ir kitokių, kartais net agresyvesnių formų“, – svarstė R. Liegus.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.