Į automobilių sportą pasinėrę alytiškiai: nuo šios ligos pasveikti neįmanoma

Alytiškiai Ugnius ir Vaidas Vainevičiai apie automobilių sportą žino daug ir galėtų pasakoti be perstojo, o ir garažas jiems yra kone šventa vieta: ir pergalėmis pasidžiaugti, ir pralaimėjimo kartėliui numalšinti. Pasak pašnekovų, krapštymasis prie judviejų lenktyninės „Opel Astros“ – geriausia reabilitacija ir atsipalaidavimas ne tik po varžybų, bet ir po studijų ar darbų.

„Prieš daug metų kai susirgom šita liga, tai nepasveikstam iki šiol. Aš dar kalbėti nemokėjau, o jau su šalmu vaikščiojau“, – šypsosi Ugnius, automobilių sportu susidomėjęs dar būdamas trejų, kai pirmą kartą nuvyko į varžybas pasižiūrėti lenktyniaujančio tėčio Vaido. Išvydęs trasą jis iškart susižavėjo automobilių lenktynėmis, todėl būdavo nuolatinis žiūrovas tų, kuriose dalyvaudavo tėtis. Pastarąjį dešimtmetį Ugnius kaip žiūrovas nėra praleidęs nė vieno Lietuvos automobilių ralio čempionato etapų, nuolat vyksta ir į įvairius čempionatus kitose šalyse.

Kartu su tėčiu Vaidu jis dalyvauja ir prizines vietas iškovoja Lietuvos mini ralio čempionatuose. Dabar, karantino laikotarpiu, remontuoja savo 1993-ųjų „Opel Astrą“, planuoja treniruotes, laukia kol bus patvirtintas kito sezono varžybų kalendorius ir svajoja apie pasirodymus aukštesnio lygio B lygoje. „Gal kažkam būtų sudėtinga keltis 4-5 val. ryto, skubėti į varžybas, grįžti vėlai vakare, pavargusiems, neretai šlapiems, purviniems… O mums smagu, jei dar grįžtame finišavę ar su taure – geriau ir būti negali“, – sako Vainevičių ekipaže šturmano pareigas einantis Ugnius.

Anot jo, judviejų su tėčiu komanda puikiai susidirbusi, jiedu vienas kitą gerai pažįsta, pasitiki vienas kito sprendimais, kiekvienas žino savo pareigas ir atsakomybes. Žalos šeimyninis Vainevičių duetas nepatyrė ir per tuos vienerius metus, kol Ugnius mokėsi Australijoje, jos nejusti ir dabar – kol vienas kremta mokslus Vilniaus universiteto Verslo mokykloje, o kitam tenka ilgesniam laikui išvykti darbo reikalais į užsienį.

Įdomiai „sudėtinga“ ir „Opel Astros“ atsiradimo Vainevičių garaže istorija. Į jį prieš keletą metų automobilis atkeliavo iš naujosios pono Vaido darbovietės. Pamatęs seną, apdulkėjusį, nuardytą ir išmesti paruoštą automobilį jis ilgai nesvarstė, parsigabeno į garažą ir su sūnumi ėmėsi „slaptos misijos“ – niekam nežinant prikelti „Astrą“ antram gyvenimui ir paruošti ją varžyboms.

„Gimus sesei mama liepė tėtei susidėlioti prioritetus, tai jis buvo padaręs pertrauką. Tik labai blogai jautėsi – ne tik nedalyvaudavo varžybose, bet net ir žiūrėti jų nevažiuodavo. Pusantrų metų mes „Astrą“ slapta garaže taisėme. Kad ištrūktume iš namų, meluodavom ir sukdavomės kaip tik išmanydavom… Kartą, kad nesigirdėtų variklio garso, tėtis su mama telefonu kalbėjo riedėdamas laisva pavara, dar iškišęs galvą per langą“, – prisiminęs šypsosi Ugnius ir džiaugiasi, kad mama labai nepyko sužinojusi tiesą, suprato, jog nuo šios ligos šeimos vyrams pasveikti veikiausiai nepavyks.

Pasak pašnekovo, automobilių sportas yra labai brangus malonumas ir be rėmėjų nepavyktų išsiversti, o jų rasti nėra lengva. Jei ne įmonių „Marisa“ bei „Remanus“ pagalba, tai ir Vainevičiai sunkiai įsivaizduoja savo dalyvavimą varžybose. Bene brangiausiai atsieina automobilio detalės, įvairios saugumo priemonės.

Tai įtakoja, jog automobilių sportas negali pasigirti dideliu populiarumu Dzūkijoje, čia jo entuziastų bendruomenė nėra didelė, nepaisant to, kad pas mus apstu tinkamų vietų varžyboms, treniruotėms. „Labai norėčiau, kad situacija pasikeistų, kad automobilių sportu susidomėtų kuo daugiau jaunimo, kad jis taptų labiau matomas, kad mūsų bendruomenė būtų didesnė, įvairesnė, o ne tie patys veidai varžybose“, – sako Ugnius Vainevičius.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Panašūs įrašai:

Vienas komentaras apie “Į automobilių sportą pasinėrę alytiškiai: nuo šios ligos pasveikti neįmanoma

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.