Savo rojaus kampelį kauniečiai kuria Dzūkijoje

Kokie keliai netoli Alytaus jaukią sodybą besikuriančius kauniečius Darių ir Vilmą Ordus atvedė į šį kraštą? Tokį klausimą išgirdę priežastis jie ėmė vardyti vieną po kitos. „Labai patiko gamta, netoli pratekantis upelis, tada dar aplink supo laukinė gamta. Bet labiau už viską man norėjosi savo tvenkinio. Ieškojome sau ramaus gamtos kampelio, kur galėtume susikurti savo rojų“, – pasakojo Darius, kuris, kaip paaiškėjo, yra užkietėjęs žvejys.

Ieškojo savo svajonių kampelio

„Pasėdėti prie tvenkinio su meškere pas mus atvažiuoja ir draugai. Anksčiau, kol nebuvome įsirengę kamerų, sulaukdavome ir savavališkai pažvejoti atsliūkinančių svečių. Neįsivaizduoju sodybos be tvenkinio. Man patinka gamta, paukščiai, vanduo, ramybė“, – pasakojo vyras.

Beje, jis ne tik namo po žvejybos parneša laimikį, bet dar jį pats išrūkina.

Kauniečių pora prieš bene penkerius metus skelbimuose ieškojo vietos savo išsvajotam gamtos kampeliui. Tada už akių užkliuvo Alytaus kaime pardavinėta pirtelė su nedideliu tvenkiniu ir aplink supantys gamtos vaizdai. Tada tiek daug naujų namų čia dar nebuvo, o akys galėjo lakstyti po neaprėpiamus laukų horizontus.

Vaizdai kaip pirkinys atrodė tada ir kaip šiandien skiriasi tarsi diena ir naktis. Prireikė ne vienų metų ir daug rankų darbo, kantrybės, fantazijos ir svajonių, kad įsigytas nekilnojamasis turtas virstų išsvajotu gamtos kampeliu.

Sutuoktiniai šalia išsikasė dar vieną tvenkinį, kiek perprojektavo ankstesnių šeimininkų statytą nedidelį pastatą, kurį pavertė jaukia žvejo pirtele. Visame sklype vyrauja žvejo tema – iš medžio išdrožinėtos žuvys puikuojasi ne tik tvenkinyje, bet ir ant pastatų ar šalia jų. Medinukas žvejys įsitaisęs prie tvenkinio taip pat laukia savo laimikio.

Šeimai teko paplušėti ir naikinant jų sklype išsikerojusį kemsyną, kuris, iškasus dar ir antrą tvenkinį virto nedidele salele. O joje sodybos šeimininkai dar planuoja apgyvendinti kubilą.

 Aplinką kūrė patys

Sutuoktiniai jau pasistatė ir nedidelį iki 80 kvadratinių metrų namuką, kurį šiuo metu įsirenginėja. Jie tikisi, kad jau šių metų Kalėdas švęs naujame savo būste.

„Šeimai galbūt reikėtų didesnio būsto, tačiau dviem žmonėms leisti senatvę tiek erdvės tikrai pakanka“, – tarstelėjo vyras ir pasidžiaugė, kad jiems pavyko išvengti sudėtingų, brangiai atsieinančių biurokratinių pinklių, kurias tenka praeiti kiekvienam, statančiam kiek didesnį būstą.

Aplinka taip pat apželdinta dekoratyviniais augalais, o prie pirtelės įrengta nedidelė pakili lysvė, kurioje – dera agurkų, pomidorų, o šalia noksta ir naminėmis sąlygomis auginamas arbūziukas.

„Ateity norėčiau didesnės lysvės, tačiau kol kas mums užtenka ir tiek. Turiu ir aš svajonių – labai norėčiau vištyčių savo kieme“, – pasakojo Vilma.

Beje, aplinką sutuoktiniai kūrė patys, savo rankomis ir be jokio dizainerio ar apželdintojo konsultacijų. Kaip pasakojo sodybos šeimininkai, dėjo akmenį prie akmens, augalą prie augalo, darė tai, kas jiems atrodė gražu.

Darbų niekada nestinga

Pasiteiravus, ar turi planų galutinai iš Kauno persikelti gyventi į šį kraštą, pašnekovai patikino, kad apie tai iš tiesų pasikalba. Juolab, kad kirpėjos amatą moteris tęsti galėtų ir šiuose kraštuose. Prie pat jų sodybos žemės sklypą įsigijo ir jų vaikai, kurie šiuo metu dirba užsienyje. Jie irgi turi planų čia statytis namą.

„Čia labai ramus kraštas, prie pat nedidelis, gražiai sutvarkytas, jaukus Alytaus miestas. Visi privalumai. Čia jau susiradome ir naujų draugų, susibendravome su kaimynais. Apskritai Dzūkija yra labai gražus kraštas“, – mintimis dalijosi moteris.

Tiesa, nei grybavimas, nei uogavimas jos nežavi, tačiau mielai sukiša rankas į žemę. Vilma pabrėžė, kad sodyboje darbų iš tiesų niekada nepristinga, ypač jeigu nori, kad joje būtų jauku, gražu ir tvarkinga.

„Norėtųsi čia ir žydinčių gėlių, tačiau labiau stengiamės sodinti neįnoringus augalus, kad jiems užtektų visko iš gamtos, o žmogaus rankų, priežiūros reikėtų kuo mažiau. Tačiau sodyboje man būtinai turi būti bijūnai, be jų sodybos neįsivaizduoju“, – pasakojo Vilma. Sutuoktiniai sodyboje dažniausiai būna tik savaitgaliais.

Darius patikino, kad darbai sodyboje jo nė kiek nevargina, priešingai, leidžia pailsėti nuo įtampos, nuolatinio lėkimo.

„Darbai sodyboje turėtų teikti malonumą, antraip jos kūrimo procesas taps nemielas“, – tikino vyras.

Svarbiausia – kompromisai

Pasiteiravus, ką patartų tiems, kurie dar tik ruošiasi kurti savo rojaus kampelius, abu sutartinai tvirtino, kad pirmiausia reikia turėti viziją – kas, kur turi stovėti, kaip atrodyti. O visai tai kruopščiai suplanuoti labai svarbu, kad sodyboje pavyktų išvengti chaotiško vaizdo.

Sutuoktiniai net neslėpė, kad išvengti pykčių, konfliktų įsirenginėjant namą, sodybą, išties neįmanoma, mat kiekvienas turi ir savo norų. Svarbiausia, ieškoti kompromisų. Jiems tenka pasiginčyti ir kokio stiliaus baldus rinksis į namą. Darius nori senovinių, retro stiliaus baldų, o Vilma norėtų jų modernių ir šiuolaikiškų.

„Į aplinkos tvarkymą aš nesikišau, tačiau tai, kas pastatų viduje, man labai svarbu. Kai matome, kad jau kyla konfliktas, nustojame kalbėti ta tema, išlaukiame vėlesnio laiko, o tada prie tos pačios temos grįžtame ramiau nusiteikę, jau žinodami vienas kito poziciją. Kažkaip pavyksta surasti kompromisą“, – atviravo moteris.

„Vyras vistiek galiausiai turi prisitaikyti prie žmonos norų“, – šyptelėjo vyriškis.