Į Alytų grįžusi daugiavaikė emigrantė: „Gyvenom gerai, bet nieko nesusitaupėm“

Emigrantės duona alytiškei Deimantei nepasirodė tokia jau skalsi, o namų ir artimųjų ilgesys daugybę metų graužė ją iš vidaus. Po beveik dešimties metų gyvenimo Anglijoje ji susikrovė lagaminus ir su keturiais vaikais sugrįžo į Alytų. Jau lygiai metus moteris savo gimtajame mieste kuria gyvenimą, kuriame netrūksta pokyčių. Ir nors šiuo metu keturių vaikų mama darbo neturi, tačiau savo apsisprendimo sugrįžti gimtinėn nė kiek nesigaili, o optimizmas jai leidžia į gyvenimą žvelgti su šypsena.

Gyveno gerai, bet nieko nesusitaupė

Emigruoti į Angliją Deimantė su tuo metu dar trimis vaikais apsisprendė tikėdamasi geresnio gyvenimo ir norėjosi būti kartu su gyvenimo draugu, kuris anuomet jau pusę metų ten dirbo.

„Išvykome, nes labai norėjome susiremontuoti sodo namelį, kurį mums buvo davusi draugo mama. Galiausiai ir užsienyje gyvenę draugai savo kalbomis apie tai, kaip ten gerai gyventi, suviliojo laimę išbandyti svetur. Galiausiai gavosi taip, kad ten mes išties gerai gyvenome dėl savęs, bet taip nieko ir nesusitaupėme. Juk šeima didelė, mokesčiai taip pat dideli.

Po maždaug šešių metų gyvenimo Anglijoje atsirado labai stiprus noras sugrįžti į Lietuvą. Turbūt veikė šeimos, draugų trūkumas ir ilgesys, o dar ta svetima šalis ir bjaurus oras, kurio negalėjau pakęsti. Susikroviau daiktus ir su trimis vaikais į Lietuvą grįžau pusei metų. Po to draugas įkalbėjo dar bent metams kartu su juo grįžti į Angliją. Netrukus pasijutau esanti nėčia, tad planai palikti užsienį nusitęsė bent jau iki tol, kol mažoji išlips iš sauskelnių ir tik tada grįžome visam laikui“, – savo emigrantės istoriją pasakojo Deimantė.

Į Lietuvą sugrįžo visa šeima, tačiau šiandien su vyru jie nebėra kartu. Moteris gyvena su keturiais vaikais: mažoji Roneta – 2,5 metų amžiaus, sūnus Oskaras – 10-ties, dukra Areta – 12-os, o vyriausiajai Šarlotei greit bus 16.

Vaikai su adaptacijos problemomis nesusidūrė

Kalbant apie vaikus, moteris užsiminė, kad dėl grįžimo į Lietuvą nuomonės klausė ir savo atžalų, kurios pritarė šiam planui. Tik vyriausioji dvejojo, mat ji Anglijoje jau baigė mokyklą ir turėjo eiti į koledžą, o sugrįžimas į Lietuvą reiškė sugrįžimą į mokyklą.

„Pirmieji metai Lietuvoje gal ir buvo vaikams kiek sunkesni, nes ten kur gyvenome, nebuvo lietuviškų mokyklų. Tačiau namuose kalbėdavomės tik lietuviškai, žiūrėdavome ir lietuvišką televiziją.Didžiuojuosi savo vaikais, nes Lietuvoje sūnus trečią klasę baigė su pagyrimu, šeštokės dukros vidurkis – 9, o vyriausioji šv. Benedikto gimnazijoje baigė devintą tarptautinio bakalaureato klasę ir jos metinis vidurkis – 8“, – pasakojo moteris ir patikino, kad nė vieno vaiko niekada neteko raginti mokytis, ruošti namų darbų.

„Bent jau Oskarui su Areta Lietuva visada buvo svajonių šalis. Norėdama palengvinti vaikų adaptaciją, užregistravau juos į Likiškėlių progimnazijoje veikiantį Lietuvybės centrą, tačiau jiems sekėsi ir reikėjo tik minimalios pagalbos. Vyriausioji iš pradžių mokėsi Vilniuje Lietuvių namuose, vėliau grįžo į mokyklą, kurią lankė vaikystėje – Alytaus šv. Benedikto gimnaziją. Jai sunkiau sekėsi susibendrauti su klasės draugais, sakė jaučiasi nepritampanti prie dešimtukais besimokančių mokinių, išgyveno, kad pačios vidurkis tik aštuonetas. Galiausiai ji susirado draugų iš kitos mokyklos – Jotvingių gimnazijos – ir nuo kitų mokslo metų ji pereina mokytis ten“, – apie vaikų adaptacijos ypatumus pasakojo alytiškė.

Ji tikino, kad visuomet sau ir savo vaikams kelianti aukštus reikalavimus, vis kartoja, kad reikia gerai mokytis, jog turėtų gerą darbą.

Dar pašnekovė pridūrė, kad nė vienas vaikas Lietuvoje neturėjo jokių problemų dėl lietuvių kalbos, o veikiau susidūrė su sunkumais anglų kalbos pamokose, nors anglų kalbą yra įvaldę puikiai. Esą yra daugybė pačios anglų kalbos skirtumų tarp to, ko mokoma Lietuvos ir Anglijos mokyklose.

Pasiteiravus, kaip jaunai keturių vaikų mamai pavyko taip gerai išauklėti gerai besimokančius vaikus, Deimantė nė kiek nesudvejodama atsakė, kad pirmiausia motinystė turi būti maloni.

„Aš visuomet stengiausi, kuo anksčiau savo vaikus atpratinti nuo sauskelnių, kad jie būtų kiek įmanoma savarankiškesni. Be to, man patinka būti mama, labai džiaugiuosi savo vaikais. Jie man patys geriausi“, –  tikino jauna moteris ir pridūrė, kad negaili atžaloms ir kritikos, pastabų, paraginimų labiau pasistengti.

Bedarbystė optimizmo neatėmė

Nors vaikams adaptacija Lietuvoje neužtruko, moteriai šį iššūkį kol kas įveikti sekasi sunkiau. Nors iš emigracijos ji sugrįžo prieš metus, iki šiol nepavyko susirasti darbo. Pastebėjo, kad kai kurie darbdaviai, sužinoję, kad moteris neturi realios darbo patirties ir dar augina keturis vaikus, pažada susisiekti, tačiau to taip ir nepadaro. Be to, šių metų pradžia buvo paženklinta skyrybų su gyvenimo draugu.

„Negaliu dirbti pamaininio darbo, nes nėra, kam paimti mažosios iš darželio ir su ja pabūti, kol dirbčiau. Esu baigusi manikiūro kursus. Dabar esu Užimtumo tarnybos klientė, laukiu mokymų. Tikiuosi, kad kažkur vistiek užsikabinsiu“, – vylėsi jauna moteris, kuriai idealiausia būtų dirbti darbo dienomis ir valandomis, esą taip ji turėtų sąlygas pasirūpinti savo vaikais. Deimantė tikino, kad labai apsidžiaugtų administratorės darbu.

„Tikriausiai dar neatėjo mano laikas, bet tikiu – išauš ta diena“, – optimizmo nestokojo alytiškė.

Lietuvoje gyvena ne prasčiau

Anglijoje daugiavaikė mama ne tik rūpinosi savo vaikais, tačiau teko ir darbuotojos duonos ragauti – dirbo valytoja, sandėlyje krovė prekes, vėliau aukcionuose supirkinėdavo įvairius daiktus ir juos pardavinėdavo internete.

„Mano vaikai – skirtingo amžiaus, todėl lankydavo skirtingas mokyklas. Bandžiau ieškotis patikimos auklės, kuri būtinai turėjo būti vairuojanti, tačiau tokių tiesiog nėra. Anglės nori didelių pinigų, tad visas mano darbo užmokestis būtų atitekęs auklei ir man iš viso nebūtų apsimokėję dirbti. Taigi, man labiau apsimokėjo likti namuose su vaikais“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.

Deimantė pridūrė, kad lietuviai Anglijoje gyventi gerai gali, tačiau susitaupyti retam pavyksta, Dažniausiai jie dirba visus metus, grįžta atostogų į Lietuvą, išleidžia visus pinigus ir atgal važiuoja tuščiomis kišenėmis vėl dirbti.

„Ten dar nesutikau nė vieno lietuvio, kuris gyventų labai gerai, grįžtų į Lietuvą ir švaistytųsi pinigais. Visi verkšlena, kad nėra pinigų. Tie, kurie turi įsigiję nuosavą namą Anglijoje, galbūt jie gerai gyvena ir važiuoja atostogauti į kurortinius kraštus po du kartus per metus, bet ir jų darbai labai geri. Tačiau dirbant vidutinį darbą ir gyvenant su šeima, vargu ar gali susitaupyti, nebent gerai pagyventi. Mes su šeima ten vien mokesčių per mėnesį sumokėdavome apie 2 tūkstančius svarų. Kai pasakiau, kad noriu grįžti į Lietuvą, draugas dar bandė atkalbėti sakydamas, kad ten atlyginimai maži, tačiau aš jam atsakiau, kad savo šaly turime, kur gyventi ir jokios nuomos nereikės mokėti, mokesčiai irgi nėra tokie dideli. Ir iš tikrųjų, šiuo metu mano pajamos tris kartus mažesnės negu buvo Anglijoje, o gyvenu lygiai taip pat gerai. Tikriausiai man reikėjo išvažiuoti į Angliją tam, kad suprasčiau, kad ir Lietuvoje yra gerai“, – įsitikinusi Deimantė.