Buvusi Alytaus miesto teatro vadovė: „Linkėčiau mūsų teatrui tapti valstybiniu teatru“

Buvusi Alytaus miesto teatro vadovė: „Linkėčiau mūsų teatrui tapti valstybiniu teatru“ 1
I. Pilvelytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Retas nesutiks, kad šiandien Alytaus miesto teatras išgyvena vieną geriausių savo laikotarpių, o pastarąjį penkmetį „kėlėsi“ kaip tas Feniksas iš pelenų. Šiandien Alytaus teatras kitoks – užaugęs, profesionalus, atsinaujinęs, matomas ir atviras, visiems ir iš visur, nė kiek nenusileidžiantis didžiųjų šalies miestų teatrams.

Tai patvirtina ir skaičiai bei faktai: per penkmetį gerokai išaugęs žiūrovų skaičius, kone padvigubėjusios pajamos, daugybė renginių, spektaklių ir premjerų, daugiau teatre kuriančių žmonių… Tokia statistika šiandien dalijasi penkerių metų kadenciją baigusi, dabar jau buvusi, Alytaus miesto teatro direktorė Inesa Pilvelytė.

Baigėsi Jūsų, kaip Alytaus miesto teatro direktorės, kadencija ir asmeninėje socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pasidalinote tarsi neoficialia 5-erių metų darbo ataskaita. Inesa, kaip šiandien jaučiatės?

Jaučiuosi gerai. Iš prigimties esu optimistė – vadovaujuosi moto, kad Visata yra subalansuota pažangai, todėl bet kokie sunkumai ar negerovės yra laikini. Tam tikram laikui praėjus, jie netgi atrodo kaip pati geriausia pamoka ar puikiausias tramplinas ateičiai. Bet kokia situacija pirmiausia priklauso nuo tavo požiūrio į ją – pats savo galvoje įvardiji jos žanrą: tragedija, komedija ar drama su geru finalu?

Vardindama Alytaus miesto teatro pasiekimus pabrėžiate, jog Jums – ne gėda. Didžiuotis Alytaus teatras ir Jūs, kaip buvusi jo vadovė, išties turite kuo, o ar per tuos penkerius metus buvo momentų, kai skaudėjo, kai norėjosi nuleisti galvą ir rankas?

Visko buvo. Tuo teatras ir žavus, kad konfliktai čia – privalumas, o scenoje jie net būtini. Natūralu, kad ieškant sprendimų, vykdant intensyvią kūrybinę veiklą, jų neišvengdavome ir už scenos.

Mano vadovavimo laikotarpiu pasikeitė keturi meno vadovai. Tiesiog ateidavo laikas, kai suprasdavome, kad kažkas negerai, nevyksta kūrybinis procesas, kolektyve atsirado įtampa ar sąstingis ir, kad eitume į priekį, privalome kažką keisti. Esu nepaprastai dėkinga visiems buvusiems teatro meno vadovams (Petrui Lisauskui, Albertui Vidžiūnui, Arvydui Lebeliūnui). Kiekvienas iš jų suteikė mūsų teatrui kitokių spalvų ir patirčių. Ir nepatikėsite, bet su jais visais kuo puikiausiai sutariu, jie tebekuria mūsų teatre. O dabartinė meno vadovė Andra Kavaliauskaitė – šimtaprocentinis teatro žmogus, taip mylinčių teatrą reta. Didžiuojuosi, kad ji kuria pas mus…

Bet šie momentai nebuvo sudėtingiausi. Turbūt sunkiausias buvo pirmųjų metų laikotarpis, kai teatras buvo įtrauktas į teisminius procesus su buvusia įstaigos vadove, kai buvo visiškai išbalansuoti tiek žmogiškieji, tiek finansiniai resursai, kai pylėsi anoniminiai skundai. Dabar tai kelia šypseną, bet tuo metu mūsų netikrino ko gero tik veterinarinė tarnyba. Kažkam norėjosi pulti, kaišioti pagalius į ratus, keršyti, o juk tikroji teatro paskirtis yra visai kita.

Kad Alytaus teatras pastaraisiais metais išgyvena didį pakilimą mato ir miestelėnai. Kokios to priežastys: puikus vadovavimas, stipri komanda, pasikeitęs alytiškių požiūris į kultūrą ir teatrą, kas dar?

Ne taip seniai sumąsčiau labai gražų lietuvišką tarptautinio žodžio LYDERIS iššifravimą. Lyderis – tai žmogus, kurį LYDI sėkmė, bet pirmiausiai jį LYDI gera komanda. Net yra paskaičiuota, jog visos organizacijos efektyvumą iš esmės nulemia 20 procentų visų darbuotojų, t.y. maždaug penktadalis tų šiek tiek išprotėjusių profesionalų, kurie moka dirbti pašėlusiu tempu, neskaičiuoja oficialių darbo valandų ir be galo myli tai, ką daro. Galiu tik pasidžiaugti, kad mūsų teatre tokių yra daug daugiau nei „reikalauja“ statistiniai duomenys.

Džiugu, kad per tuos penkerius metus pavyko suburti nuostabią komandą – žmones, kuriais gali pasitikėti, kurie yra tikri savo srities profesionalai. Kai tokie žmonės dirba teatre, tuomet keičiasi pati kuriamo produkto kokybė, keičiasi ir požiūris tų, kurie su ta kūryba susitinka.

Vienas mano programos tikslų buvo auditorijos plėtra – tiesioginės, naujos, nepažintos auditorijos paieška ir jos įtraukimas, todėl segmentavome žiūrovą, kūrėme daug jį sudominti galinčių parateatrinių veiklų: alternatyvaus teatro naktinę sesiją, autorinius vakarus, edukacines programas, teatralizuotas akcijas įvairiausiose erdvėse, tarpdisciplininius projektus.

Esame Alytaus miesto teatras ir privalome megzti ryšį su miestelėnais, todėl stengiamės suorganizuoti ypatingas miesto gimtadienio šventes, apdovanojimus, kitus svarbius miestui renginius. Aš pati esu alytiškė nuo pat gimimo, čia augau, čia gyvena mano vaikai, mama, draugai… Kaip galiu nemylėti savo miesto ir nesistengti dėl jo?

Kas, Jūsų nuomone, laukia Alytaus miesto teatro toliau?

Laukia labai intensyvus ruduo, nes daugelis premjerų, spektaklių dėl karantino buvo perkelti rudeniop. Laukia 30-asis jubiliejus. Laukia labai įdomus darbas su vienu talentingiausių Europos jaunųjų režisierių – Stasu Žyrkovu iš Kijevo, kuris spalio mėnesį mūsų teatre turėtų sukurti spektaklį pagal europinio pripažinimo sulaukusį Alvydo Šlepiko romaną „Marytė“. Laukia 9-asis tarptautinis teatrų festivalis COM*MEDIA…

O ten, tolimesnėje ateityje, labai linkėčiau mūsų teatrui tapti valstybiniu teatru. Juk šiame regione nėra nė vieno tokį statusą turinčio teatro. Iki 1992 m. toks buvo Marijampolės teatras. Dabar ir pačio teatro ten neliko, taigi mūsiškis galėtų tapti puikia Lietuvos teatrinio pasaulio ambasada pietiniame Lietuvos regione.

Pastarieji keli metai Jums nestokojo ir asmeninių laimėjimų – daugybė sukurtų vaidmenų, pačios režisuotų spektaklių, baigti dar vieni mokslai, paminėtas jubiliejus, galiausiai tapote močiute… Kuris laimėjimas Jums arčiausiai širdies, kuriuo labiausiai didžiuojatės?

Dėl anūkės visi nuopelnai atitenka sūnui Pilypui ir martelei Jovitai (juokiasi), bet džiaugiuosi begaliniai – užauginau 3 sūnus, tad pagaliau mūsų šeimoje yra maža nuostabi dama, su kuria ateityje galėsime pasikalbėti mergaitiškomis temomis. Labai džiaugiuosi ir dėl kito sūnaus Pijaus gražių darbų. Jis puikiai įgyvendino neseniai įvykusį „street art“ festivalį „Alytus suARTina“, kurio metu siena prie pėsčiųjų tako pasipuošė 17 spalvingų neofreskų.

Na, o mano jubiliejus buvo tikrai unikalus – karantininis – tik su jauniausiu sūnumi, nes vyras buvo saviizoliacijoje, kiti artimiausi žmonės – izoliacijoje. Mes visi tuomet buvome didelėmis karantininėmis baimės akimis, užtat tokį jubiliejų prisiminsiu visą gyvenimą, nes jis – išskirtinis. O į autorinį vakarą, kurį buvau sumąsčiusi jo proga, dar pakviesiu…

Grįžtant prie klausimo, kuo didžiuojuosi? Nežinau. Sako, kad dzūkai mėgsta pasigirti, o aš sakau, kad dzūkai taip džiaugiasi. Taigi, tikrai džiaugiuosi, kad per šį laikotarpį tobulėjau. Ir tai nusako ne tik Vilniaus universitete aukščiausiu įvertinimu – Magna cumme laude diplomu – baigti Meno vadybos magistro mokslai, bet ir daugybė seminarų, kursų, forumų, kontaktinių mugių Lietuvoje bei užsienyje.

Ir dar vienas dalykas, kuo nepaprastai džiaugiuosi, yra tai, kad pavyko sutelkti Alytaus kultūros žmones ambicingam projektui „Alytus – Lietuvos kultūros sostinė 2022“. Labai noriu tikėti, kad jis bus ne renginukų sąrašas, o puiki platforma ilgalaikiams kultūriniams pokyčiams. Paraiška laimėta. Bet ten surašytiems tikslams ir uždaviniams pasiekti reikia daug darbo. Pasirengimai vyksta, tačiau labai svarbu tai daryti nuolatinai, įtraukiant vis daugiau žmonių.

Nebesate teatro direktorė, tačiau tebevadovaujate Alytaus kultūros vadybos akademijai, esate aktorė, režisierė, viena iš projekto „Alytus – Lietuvos kultūros sostinė 2022“ rengėjų. Kokių pareigų dar turite, kokioje veikloje dar šiandien save realizuojate?

Nuo birželio startuoja Europos Sąjungos finansuojamas bendras mūsų ir Kaliningrado srities „Tilsit“ teatro projektas, kurio vadovė būsiu aš. Pati kūriau šį projektą ir visa apimtimi ko gero tik aš viena jį žinau. Tai pirmasis toks didelis tarptautinis mūsų teatro projektas, iššūkis mums visiems.

Dar yra trejetas pradėtų Lietuvos kultūros tarybos projektų, kuriems taip pat vadovauju. Vienas jų – „Namai suARTina“, kuris, manau, bus labai įdomus visiems alytiškiams. Šio projekto metu buvo atrinkti keturi Alytaus pastatai, o istorikas Vilmantas Dunderis kruopščiai ieškojo ir susistemino visą istorinę medžiagą apie juose vykusią veiklą, darbuotojus, gyventojus, įdomius tuose namuose nutikusius viešuosius ar privačius įvykius. Birželio 6-12 dienomis čia vyks sienų tapybos darbai, kai menininkai pagal išankstinį eskizą ant atrinktų 3-4 namų įgyvendins sienos tapybos meno kūrinį, inspiruotą to pastato istorijos. Miesto teatralai sukurs sceninius pastatų istorijų eskizus ir juos pristatys sienų tapybos parodos (vernisažo) atidarymo metu mini spektaklių, koncertų, performansų formatu. Tikiuosi, karantinas nesutrukdys to padaryti Alytaus miesto gimtadienio šventės metu, kuri šiemet bus kitokia.

Taigi, tokia jau aš esu… Visuomet pilna idėjų ir noro jas įgyvendinti.

Ir pabaigai, Inesa, tai ar bus ta kita kadencija?

Luktelkim...

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.