Budinčioji globotoja Aldona: gyvenimas gražus, reikia tik mokėti juo džiaugtis

Budinčioji globotoja Aldona: gyvenimas gražus, reikia tik mokėti juo džiaugtis 1
Aldonos Sadauskienės albumo nuotraukos.

Ar įmanoma išmatuoti, kiek žmogaus širdyje telpa meilės, užuojautos ir gerumo? Tiksliausias matas yra darbai, kuriuos mes nuveikiame padėdami kitiems – pakliuvusiems į bėdą, nuskriaustiems ir netekusiems atramos.

Kalbamės su Aldona Sadauskiene – moterimi, užauginusi 3 savo vaikus, suteikusia namus ir meilę dviems be tėvų globos likusioms mergaitėms, o prieš keletą metų tapusia budinčiąja globotoja. Aldona atveria savo namų duris sunkumus išgyvenantiems vaikams, paguodžia motinas ir džiaugiasi galėdama padėti.

– Aldona, papasakokite nuo ko viskas prasidėjo, kaip nusprendėte tapti globėja? Juk turėjote tris savo vaikus, rūpesčių pakako, tačiau atradote vietos savo namuose ir širdyje dar dviems vaikams.

– Niekada negalvojau apie tai, kad tapsiu globėja ar globotoja, neplanavau, tiesiog gyvenau savo gyvenimą, auginau vaikus. Anksčiau nebuvau susidūrusi su tėvų globos netekusiais vaikais. Gal tik kažkada vaikystėje, kai pas mus į kaimą atvažiuodavo paviešėti vaikai iš globos namų. Aš buvau paprastas kaimo vaikas, nemokėjau su jais susidraugauti.

Gyvenimas ėjo, vaikai užaugo, išvažiavo studijuoti į kitus miestus, namuose liko viena jaunėlė, jai tuomet buvo dešimt metų. Vyresnieji vaikai pradėjo ją švelniai vadinti lepūnėle, o kartu ir nerimauti, kad viena augdama šeimoje neteks nuolatinio broliško bendravimo. Jie mane ir paskatino pasidomėti vaikų globa. Juolab, kad tuo metu ir per televiziją prasidėjo akcijos, laidos apie tėvų globos netekusius vaikus. Žiūrėdavau tas laidas ir vis apsibliaudavau, kaip gaila man tų vaikų buvo. Taigi, ilgai nelaukus, užsirašiau į globėjų kursus ir juos pabaigiau. Tada panorau suteikti namus ir šilumą nuskriaustiems vaikams.

Budinčioji globotoja Aldona: gyvenimas gražus, reikia tik mokėti juo džiaugtis 2

– Kaip jūsų sprendimą priėmė sutuoktinis ir jaunėlė dukra?

– Gerai. Vyras palaikė, o dukra labai džiaugėsi, laukė į namus atvyksiančių naujų brolių arba seserų. Nežinojome, kokius vaikus gausime, nesirinkome. Prieš pat Kalėdas mums pasiūlė dvi mergaites – seseris, vyresnioji buvo ketverių, o jaunėlė trejų metukų. Kūdikių namų personalas sakė, kad sesių niekas nelankė. Neapsakomai gaila pasidarė mergaičių, tokios apleistos atrodė, vienišos. Mažoji pradžioje buvo užsisklendusi. Pamenu, kaip duodavau jai žaisliukus, o ji jų nepriimdavo, mesdavo į šalį, tokia buvo nuskriausta, nepasitikėjo suaugusiaisiais. O vyresnėlė pasirodė labai sumani. Vežamės mes ją iš globos namų į mūsų namus, o ji važiuoja ir kiekvieną kartą automobiliui pasukus, vis pasako į kurią pusę sukom: į kairę ar į dešinę. Naujieji metai prasidėjo ypatingai, šeima pasipildė dviem naujais nariais.

Labai dėkinga savo dukrai, kuri tuomet būdama dar tik dešimties metų amžiaus padėjo man kaip suaugusi, rūpinosi mažosiomis sesutėmis, viskuo su jomis dalijosi.

– Kaip naujųjų šeimos narių atsiradimas pakeitė jūsų šeimos gyvenimą?

– Visko buvo. Rūpesčių prisidėjo, bet ir džiaugsmo netrūko. Tam, kad užsidirbčiau pinigų, vasaromis važiuodavau į Norvegiją, dirbdavau kalnuose pas fermerius, melždavau ožkas. Kitą vasarą darbuotis į Norvegiją, kaip pati juokauju, nuvažiavau su papildymu. Drauge su manimi jau važiavo ir trys mūsų mergaitės. Oi kaip aš bijojau tų norvegų, galvojau: ką pasakys, kaip priims su vaikais. O jie tokie nuostabūs žmonės pasirodė, taip palaikė mane ir mergaites, net supynes pastatė mano vaikams, domėjosi kaip mums sekasi, ar nieko netrūksta. Taip mes visos keturios net 7 vasaras praleidome Norvegijoje. Mergaitėms tai buvo naudinga, pamatė kitą šalį, o ir su darbu susipažino. Vasaros buvo šaunios, tačiau kitais metų laikais globotinėms ėjosi ne taip gerai. Patyrė jos ir patyčių, ir bendraamžių sumuštos buvo. Vaikai kartais žiaurūs, nepriima kitokių, nuolat joms primindavo, kad jos globojamos. Visada mergaites gynėme, palaikėme, ieškojome pagalbos. Mergaitės jau užaugo, vienai šešiolika, kitai septyniolika metų. Dabar jau jos man padeda prižiūrėti kitus vaikus, kurie atvyksta į mūsų namus laikinai pagyventi.

– Jūs tapote budinčiąja globotoja, kas jus paskatino imtis šios veikos?

–Budintysis globotojas – tai žmogus, kuris gali savo šeimoje laikinai prižiūri iki trijų vaikų, kol jie sugrįš pas savo tėvus arba jiems bus surasti nuolatiniai globėjai ar įtėviai. Mane sudomino šis darbas. Juolab, kad mano gyvenimas niekada nebuvo lengvas, nuolat tekdavo ieškoti šiaudo, į kurį galėčiau įsikibti. Taip ir budinčiąja globotoja tapau. Apsidžiaugiau šia galimybe, supratau, kad galiu suderinti du dalykus – darbą ir pašaukimą. Supratau, kad pati galiu tapti tuo šiaudu, į kurį galės įsikibti nuskriausti vaikai.

Budinčioji globotoja Aldona: gyvenimas gražus, reikia tik mokėti juo džiaugtis 3

– Kokios patirtys jus aplankė per trejus budinčiosios globotojos darbo metus?

– Atradau daug naujo. Per tuos trejus metus mūsų namuose pagyveno 5 vaikai. Visi skirtingi, visi su savo sunkia istorija. Prie kiekvieno reikėjo rasti priėjimą, užmegzti kontaktą, leisti atsipalaiduoti ir pasijusti saugiais. Vienam vaikiukui užtenka vos įžengusiam pro duris paliesti nosytę, pasakyti „pypt“ ir jau kontaktas užsimezga, prie kito tenka mėnesiais ieškoti kelio.

Vaikas, gyvenantis mano namuose, kad ir laikinai, turi tokias pat teises, kaip mano vaikai, nes tai ir jo namai.

Dirbdama šį darbą sutikau mažylę, kurią dabar jau vadinu savo anūke. Taip jau nutiko, kad mergaitės mama turėjo netinkamų įpročių, suklupo, iš jos laikinai buvo paimta dukrelė, kuri buvo apgyvendinta mūsų namuose. Kaip aš džiaugiausi, kai sužinojau, kad mažylės mama susikaupė, įvykdė visas jai iškeltas sąlygas, atsisakė žalingų įpročių ir susigrąžino mergaitę. Nuolat su ja palaikome ryšį, mergaitę pamilome kaip savo anūkę. Savaitgaliais mama ją leidžia atvykti pas mus paviešėti, laukiame to kaip šventės.

Su šia mano veikla labai netikėtai atsivėrė ir mano globojamos merginos. Supratau, kad jos ateityje taps puikiomis motinomis. Merginos taip gražiai rūpinasi vaikais, net su pačiais mažiausiais kūdikėliais moka elgtis. Ši veikla mus dar labiau suvienijo.

–  Artėjant reikšmingai šventei – Motinos dienai – ko palinkėtumėte suklupusioms motinoms?

– Ieškokite pagalbos ir grįžkite į gražų gyvenimą drauge su vaikais.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus informacija

Panašūs įrašai:

4 komentarai apie “Budinčioji globotoja Aldona: gyvenimas gražus, reikia tik mokėti juo džiaugtis

  1. Budintys globejai ir globejai dar patys mazai sneka apie problemas,zinoma apie jas kalbeti nepatogu,o ju daug ir jos ivairios===visu pirma jie turi rupintis vaikais,organizuoti ju lavinima,dirbti su visais kas netingi ir ismano apie vaiku auklejima,palaikyti gerus santykius su globojamu vaiku tevais,mokytojais,globejai privalo is globojamu vaiku tevu issireikalauti priteista vaikams islaikyma,informuoti socialines tarnyba kiekviena men kiek isisreikalavo pinigu jei neina susitarti ,perduoti juos anstoliams , gauti is anstoliu pazyma ir imformuoti socialine tarnyba kiek anstoliai pravede pinigeliu , Problemos mokykloje pacios sisdziausios mokytojai patys nepasiruose psicholohiskai ir nuvertina globojamus vaikus ir nesasi globojami vaikai nasta per visa gyvenima= mes kitokie.Laikini flobejai gali gauti biuleteni,jiems eina darbo stazas,jie gauna atostoga,nuolatiniai globejai socialiniu garanti9ju neturi jie turi pareigas.Jei ka atvira erdve Diskusiju festivaliui si tema manau

  2. Didžiulė pagarba šiai moteriai, mamai, draugei!!! Labai gaila, kad mažai dar kalbama apie biurokratinius reikalus vaikų globojimo srityje, tačiau laikui bėgant, manau padėtis turėtų pagerėti.
    Šaunu matyti jus – Aldona! Jūs esat tokia paprasta, nuoširdi, visais mokate pasirūpinti. Nors kartais gyvenime būna didelių sunkumų, bet tik ne jums. Galiu tik jums priminti, kad dievulis kryželio bet kam nedalina, duoda tam – kas jį paneš. Linkiu jums daug daug sveikatos!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.