Černobylio katastrofa vis dar gyva daugybės žmonių atminty, ypač tų, kurie, jiems patiems nežinant, buvo išvežti į avarijos vietą likviduoti padarinių. Vienas tokių buvo ir dzūkas Algis Četrauskas, teigęs šiandien nenorintis šio pragaro net prisiminti. Tik sugrįžęs į namus jis sužinojo, kokiomis pavojingomis sąlygomis tuos keturis mėnesius jis dirbo, o padarinius sveikatai pajuto neilgai trukus po grįžimo iš priverstinos kelionės.
Slėpė faktus ir išvežimo vietą
„Anuomet mūsų niekas nieko neklausė, tik gaudavom šaukimus ir išveždavo“, – sakė ponas Juozas ir paaiškino, kad 1986-ųjų liepos vidury gavo šaukimą į tuometinį Varėnos karinį komisariatą. Tąkart vyras nieko blogo neįtarė, manė, kad kaip ir kasmet veš į Sibirą derliaus nuimti. „Tai, kad mes Černobylio katastrofos vietoje, sužinojome, tik kai mus atvežė ir išlipome. Atsimenu, burnoj saldu pasidarė, bet tada nieko blogo neįtariau. Vėliau su tuo skoniu apsipratau ir jo tiesiog jau nejaučiau. Bet jį prisimenu iki šiol“, – pasakojo vyras, į Černobylio vietą atvežtas po avarijos praėjus vos 2,5 mėnesio.
Apie Černobylio elektrinės avariją ponas Algis jau buvo girdėjęs, tačiau informacija buvo labai ribota. Anuomet jis nė neįtarė, kad būti toje vietoje ir aplink ją – labai pavojinga sveikatai, o tragiškas pasekmes jaus ne viena karta. „Buvau labai jaunas, man tebuvo 27-eri ir tiesiog negalvojau, nesusimąsčiau apie jokius padarinius ir nesuvokiau, kokiame pragare dirbau“, – teigė pašnekovas. Kai jis buvo išvežtas netoli katastrofos vietos, jis su žmona jau turėjo du mažamečius vaikus.
Tąkart ponas Algis su dar aštuoniais vyrais apsistojo maždaug už trijų dešimčių kilometrų nuo sprogusios atominės elektrinės reaktoriaus vietos. Visus keturis mėnesius gyveno lauko sąlygomis, karinėje palapinėje – ten ir miegojo, ir prausėsi, ir valgė. Tačiau vėliau vyras tiesiog persikraustė į automobilį. Ten A. Četrauskas remontavo automobilius, kuriais į reaktoriaus vietą buvo gabenamas gruntas užpylimui.
„Informacija apie Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko branduolinio reaktoriaus sprogimą buvo kruopščiai slepiama, kaip ir apie siaubingas pasekmes niekas nekalbėjo. Ten mes negalėjome niekur laisvai vaikščioti, buvome akylai prižiūrimi karininkų, todėl nieko įtartino ar neįprasto matyti neteko. Visi ten rinkdavo grybus, juos džiovindavo ir valgydavo, nes tiesiog nežinojo, kaip tai pavojinga. Atminty įstrigęs vaizdas, kai važiavome į reaktoriaus vietą ir mačiau išdegusį pušyną, medžiai buvo pageltę, atrodė lyg po kokio gaisro“, – pasakojo A. Četrauskas.
Privalomos sveikatos patikros – kasmet
Apie tai, kad keturis mėnesius praleido ypač sveikatai pavojingose sąlygose, vyras suprato tik grįžęs iš priverstinės kelionės, kai informacija apie įvykį, apie radiacijos pasklidimą ėmė sklisti plačiau. Nuo tada visiems Černobylio avarijos padarinių likviduotojams teko kasmet tikrintis sveikatą, dėmesys buvo skiriamas ir jų šeimoms.
Šiandien visus dirbusius Černobylio katastrofos vietoje druskininkietis ponas Algis vadina pasaulio gelbėtojais, mat jie darė viską, kad būtų pažabotas radiacijos plitimas.
Tiesa, po avarijos ponas Algis su žmona susilaukė dar vienos atžalos – dukrytės. Laimei, katastrofos padariniai bent jau kol kas jos nepalietė. Šiandien vyras džiaugiasi ir vienos anūkės draugija ir ją vadina diedulio uodegyte, mat mažylė visur sekioja senelį.
Paklausus, kaip greitai pajuto radiacijos sukeltus sveikatos padarinius, ponas Algis tikino, kad vos po dviejų metų, kai grįžo iš Černobylio pragaro: „Jaučiau silpnumą, greičiau pavargdavau, trūko jėgų, sutriko kraujotaka, skaudėjo sąnarius, tapau nervingas. Tik stengiausi negalvoti apie padarinius, nes maniau, kad kuo mažiau suksiu galvą, tuo ji bus sveikesnė.“
Įsitraukė į judėjimą
Šiandien vyras savo sveikatos negalavimų išties linkęs nesureikšminti ir labiau orientuojasi į pagalbą kitiems likimo broliams, kurie kaip ir jis buvo išvežti likviduoti katastrofos padarinių. Tiesa, kitiems teko net po keletą kartų važiuoti į sprogusio reaktoriaus vietą ir gauti didžiausią radiacijos kiekį.
Siekiant padėti černobyliečiams ir jų šeimoms, neilgai trukus buvo įkurtas Lietuvos judėjimas „Černobylis“. Į jo veiklą įsitraukė ir pats A. Četrauskas. Įkurta organizacija, susijusi su Černobylio avarijos pasekmių likvidavimo dalyvių ir jų šeimos narių sveikatos ir socialinių problemų sprendimu. Šis judėjimas sujungė apie 7 tūkstančius didvyrių, anuomet priverstinai išvežtų dirbti katastrofos vietoje. Iš jų per 2 tūkstančius jau iškeliavę Anapilin.
Pasigenda valstybės dėmesio
Pono Algio nuomone, valstybė šiandien per mažai skiria dėmesio Černobylio katastrofos vietoje dirbusiems žmonėms ir jų šeimoms. „,Ne mažiau svarbu privalomai sveikatą tikrinti ir anūkams, nes padariniai atsiliepia net kelioms kartoms. Iš pradžių, kai tik buvo įkurtas judėjimas, gaudavome piniginę paramą, buvo užtikrinamos šimtaprocentinės socialinės garantijos, kompensuojami vaistai, nemokamos galimybės sveikatą stiprinti sanatorijose, o vėliau kasmet parama ir dėmesys černobyliečiams tik mažėjo. O juk pasekmės niekur neišnyko“, – teigė pašnekovas.
Vyriškis ryžosi dalyvauti ir mokslo vardan atliekamuose genetiniuose kraujo tyrimuose, bandymuose. Tą padaryti gali kiekvienas dirbęs katastrofos vietoje, tereikia kreiptis į Lietuvos judėjimo „Černobylis“ narius.
Pono Algio pasiteiravus, ar jau teko matyti pasaulyje išgarsėjusį, Lietuvoje filmuotą filmą „Černobylis“, druskininkietis teigė tik daug apie jį girdėjęs, tačiau vis neprisiruošia jį peržiūrėti, nes nemalonūs prisiminimai ir šiandien jaučiamos pasekmės sukelia ne pačius geriausius jausmus.
Valentino Zakšiausko, Alvydo Kisieliaus ir Algio Četrausko archyvų nuotraukos.