Parolimpinis čempionas A. Tatulis: „Nuolat reikėjo kovot už neįgaliųjų sportą“

Artėjant prie vieno iš daugiabučių, esančių kitapus Alytaus sporto ir rekreacijos centro, iš antrojo aukšto balkono svetingu mostu pasitinka ryškius žalius marškinėlius su užrašu „LIETUVA“ vilkintis vyras. Kaip šiandien gyvena parolimpinis čempionas disko metikas Algirdas Tatulis?

„Kiekviena mano diena prasideda nuo sveikatos problemų. Pabundu paryčiais, nes turiu retą ligą – skausminį galūnės fantomo sindromą, ryju tabletes. Skausmams atlėgus, lendu į šaldytuvą, medus, marmeladas, varškė – mano mėgstamas maistas, kuriam negaliu atsispirti“, – atviravo A. Tatulis ir suskubo pasiguosti priaugęs svorio.

Tiesa, antsvoris, pasak jo, ne tokia didelė bėda kaip kita nuolatinė skausminio galūnės fantomo sindromo palydovė – depresija, kurią tenka „tramdyti“ bent kartą per metus ir gydytis ligoninėje.

Niūriomis dienomis gelbsti ir sportinių ženklelių kolekcija, kurioje – per 14 tūkst. eksponatų. Daugelis jų į parolimpiečio rinkinius patekę iš seniau. Dalyvaudamas tarptautinėse žaidynėse, Algirdas ant savo kojos protezo prisagstydavo ženkliukų – visi matė ir žinojo, kad lietuvis dega ne vien sporto, bet ir kolekcionavimo aistra. Šiandien Alytaus, Vilniaus, Kauno, Rygos kolekcininkų susibūrimai iškrapšto alytiškį iš namų.

Neįgalumas lydi daugiau kaip 40 metų

Kadaise ypač aktyvų sportinį gyvenimą gyvenęs ir dideliais pasiekimais garsėjęs vyras prisiminė savo neįgalumo istoriją, prasidėjusią prieš daugiau kaip keturiasdešimt metų, dirbant Alytaus šaldytuvų gamykloje:

„Daugiau kaip toną sverianti plokštė užkrito ant manęs ir visiškai sutraiškė koją. Visiems sakau, kad tai buvo nelaimingas, bet kartu ir laimingas atsitikimas, nes likau gyvas. Ačiū Dievui, kad buvau sportininkas, stipri širdis atlaikė, o kraujo pripylė visi Daugų vidurinės mokyklos mokytojai“.

Dauguose prabėgo A. Tatulio vaikystė, ten gimė ir dvi didelės svajonės – sportuoti ir studijuoti Kūno kultūros institute. Šiandien jau žinome – jo gyvenime jos išsipildė su kaupu, tik savaip. Praradus koją, vyrui teko susidraugauti su protezu ir neįgaliojo sportininko kelią jis nuėjo iki pat olimpinių aukštumų.

„Viltis“ vienija maždaug pusšimtį neįgaliųjų

67-erių metų A. Tatulis daugiau kaip 20 metų vadovauja Alytaus neįgaliųjų sportinio sveikatingumo klubui „Viltis“, kuriame šiandien sportuoja apie penkiasdešimt įvairias fizines negalias turinčių Alytaus krašto žmonių. Nors klubiečiai turi iš ko pasirinkti – žaisti smiginį, šaškėmis, šachmatais, išbandyti jėgas lengvosios ar sunkiosios atletikos sektoriuose, tačiau tarp jų labai populiarus stalo tenisas – net 12 narių jį žaidžia kartu su pačiu A. Tatuliu, aktyviai ruošdamiesi būsimoms varžyboms.

Klubo „Viltis“ patalpose, esančiose Naujosios g. 16 namo rūsyje – daugybė trofėjų, atspindinčių įvairiapusę ir paties vadovo veiklą. „Buvau atkaklus, dar prieš nelemtą kojos traumą pasiekęs neblogų rezultatų, todėl kai atėjau į neįgaliųjų sportą, tapau lyderiu daugelyje rungčių. Išbandžiau svorių kėlimo rungtį, rutulio stūmimą, mėčiau ietį ir diską. Pastarąjį, galop, ir pasilikau, – pasakojo A. Tatulis. –

Treniravausi fanatiškai, man nebuvo švenčių. Pavasariop, atšilus orams, diską mėtydavau net paežerėse arba keliaudavau į Dainų slėnį ir jį svaidydavau nuo asfalto į kalną. Miesto stadione man leisdavo treniruotis tik likus kokiai savaitei iki varžybų“.

Treniruočių prakaitas žibėjo medaliais

Treniruočių prakaitas medaliais sužibo, kai alytiškis pateko į tarptautinius fizinę negalią turinčių sportininkų turnyrus, tačiau patys svarbiausi jam aštuoni – trys Europos čempionatų, keturi Pasaulio čempionatų ir vienas parolimpinių žaidynių.

Nedaugelis Lietuvos sportininkų gali pasigirti dalyvavęs net keturiose olimpiadose, o A. Tatulio biografijoje – tai tikri faktai. Jis dalyvavo Atlantos (1996 m.), Sidnėjaus (2000 m.), Atėnų (2004 m.), Pekino (2008 m.) parolimpinėse žaidynėse. Sėkmingiausios buvo Atėnuose, iš kurių A. Tatulis grįžo su bronzos medaliu.

„Galėjau būti medalininkas ir Atlantoje, ir Sidnėjuje, bet pritrūko adaptacijos, nes buvome „biedni“, niekas nevežė į tas šalis iš anksto įprasti prie klimato ir sąlygų. Tuo tarpu Atėnai buvo Europa ir man jokios adaptacijos nereikėjo – medalį iškovojau jau pirmu metimu“,- prisiminė A. Tatulis.

Organizme – draudžiamo preparato pėdsakai

Bene didžiausią kartėlį sportininko atmintyje paliko 1992 metų istorija. Jis buvo realus kandidatas pirmą kartą atstovauti Lietuvai Barselonos parolimpinėse žaidynėse, tačiau ten nepateko, nes iš anksto, dar tėvynėje, patikrinus Algirdo organizmą, buvo aptikta draudžiamo preparato pėdsakų:

„Iš manęs padarė politiką, nes dar 1991-aisiais atstovavau Sovietų Sąjungai. Nors gydžiausi atsivėrusią kojos žaizdą, mano medicininė knygelė buvo tvarkinga, tačiau niekam tai nerūpėjo – buvau diskvalifikuotas dvejiems metams. Tada mano gyvenime atsirado cigaretės, alkoholis, prekyba – kelionės į Maskvą, Lenkiją, nes šeimą reikėjo kažkaip išlaikyti“.

Šiandien parolipmietis gyvena iš sportininko rentos ir invalidumo pensijos, o prabėgusi sportinė karjera jam palikusi daugybę prisiminimų. „Buvo linksma – tu aktyviai gyveni, turi tikslą, lengviau nugali tas savo negalias. Kita vertus, pats visada buvau ūmaus būdo, bet skausmai buvo mane tiek iškankinę, kad negalėjau būti kitoks – neretai pakeldavau toną ir federacijoje ir kitur, nes nuolat reikėjo kovot už neįgaliųjų sportą“, – pasakojo A. Tatulis, iš aktyvaus sporto pasitraukęs 2012 metais, o svarbiausiais savo sporto apdovanojimais papuošęs Kaune įsikūrusios ortopedinės technikos gamintojos bei įvairių sporto šakų rėmėjos bendrovės „Pirmas žingsnis“ patalpas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *