Senovinės technikos meistro siekis – senelių sodybą paversti muziejumi

„Šiandien mane galima vadinti šių namų šeimininku, kuriam užvis svarbiausia išsaugoti senelių sodybą ir užsiimti joje pagrindiniu savo pomėgiu – senųjų motociklų ir automobilių remontu“, – prisistatė trisdešimtmetis verebiejiškis Dovydas Žvinakis.

Jis senelių sodyboje Verebiejų kaime (Alytaus raj.) su šeima įsikūrė prieš trejus metus. Po didžiųjų tvarkymosi darbų buvo nuspręsta, jog senasis svirnas, kluonas ir tvartas geriau tiksią ne gyvuliams auginti ir pašarams laikyti, o Dovydo pamėgtiems technikos remonto darbams bei senųjų transporto priemonių įkurdinimui.

„Mano pažintis su technika prasidėjo dar vaikystėje – važinėjau dviračiais ir taisiau juos. Paskiau mūsų šeimos vyrai – tėtis Raimundas, senelis Juozapas, vienas būdamas profesionaliu automobilių inžinieriumi, kitas – mėgėju konstruktoriumi, vis ką nors remontuodavo, iš senų detalių mašinas, traktorius surinkdavo, tad daug ko išmokau iš jų“, – netrukus į prisiminimus leidosi pašnekovas.

Šiandien jis jau pats turi kuo pasididžiuoti, ypač 40 metų senelio važinėtu ir naujam gyvenimui prikeltu motociklu, 1966-ųjų metų gamybos „minskeliu“, kuris ir skendo, ir degė, ir kuriuo važiuoti daug kas išmoko.

Domina istorinė technika

D. Žvinakį labiausiai domina 1945-1990 metų laikotarpio motociklai ir automobiliai. Iš pastarųjų jis daugiausiai taisantis ir restauruojantis „Moskvič“ markės mašinas, o štai sovietinės epochos motociklų improvizuotuose jo garažuose esama pačių įvairiausių – nuo „Kavrovec“, „Voschod“, „Yž“ iki „Java“, „Minsk“, „Tulica“ ir kitų:

„Man įdomūs ir gražūs šie technikos tvariniai, kurie atspindi mūsų istoriją. Patinka juos komplektuoti, dailinti ir dažyti, gilintis į jų nuriedėtų kelių ir buvusių šeimininkų „biografijas“, nes pagrindinis mano veiklos tikslas išsaugoti šiuos, gyvosios istorijos liudininkus. Juk važiuodamas tokia atkurta seniena, gali labai tikroviškai pasijausti, kaip jautėsi to meto žmogus“.

Rodydamas įvairius diplomus ir apdovanojimus už puikiai atkurtus autentiškus istorinius motociklus, jis trumpai apžvelgė Dzūkijos krašto senovinės technikos puoselėtojų judėjimą „Sena gelažis“, kurio dalyvių nesaisto jokie juridiniai įsipareigojimai, taisyklės ar prievolės.

„Visus vienija bendras pomėgis ir jei žmogus tuo gyvena, tai jis yra „geležinis“, – bendraminčių filosofiją išdėstė Dovydas. Dar vienas jo veiklos baras – žurnale „Retromanai“ publikuojami straipsniai, kurių temos – atskirų markių ar modelių istorijos bei su tuo susiję prisiminimai, legendos.

Planuose – muziejus

Senovinės technikos meistro dirbtuvėse pavyzdinga tvarka – lentynose rikiuojasi variklių grandinės, motociklų generatoriai, stabdžių kojelės, vairalazdės. Viskas surūšiuota ir yra po ranka, nes įsisukus į senienos remontą, gali prireikti bet ko. Tai didelio kruopštumo ir dar didesnės kantrybės reikalaujantis darbas, kuris Dovydo teigimu, gali užtrukti metų metus.

Juk ir rasti tinkamą detalę – nelengvas uždavinys. Ankščiau jų paieškos nusidriekdavo į kaimus ir metalo laužynus, dabar pagelbėja internetas, senovinės technikos turgūs. Pašnekovas džiaugiasi, kad senosios technikos gerbėjų ir restauratorių tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje gretos didėja.

Ko jau ko, o poezijos tepaluotoje garažo aplinkoje nesitikėjome rasią, tačiau, pasirodo, klydome. Prie sulamdytų kėbulų palinkusio Dovydo galvoje kartais gimsta poetiškos mintys, kurias jis čia pat skuba užrašyti. Specialioje lentoje – ne tik jos, bet ir pastabos apie remontuojamas mašinas. „Kuriu eilėraščius, gal ateityje juos išguldysiu knygoje“, – atskleidžia jaunas vyras, kurio galvoje jau kirba ir senosios technikos muziejaus įkūrimas.

Ne tik akims paganyti

Ar sutaisyta senoji technika kada nors išrieda į gatves? „Taip, ir gerokai toliau už Verebiejų kaimo ribų“, – pasakojo D. Žvinakis, daugybę kartų dalyvavęs įvairiuose Dzūkijos, Lietuvos ir užsienio šalių senosios technikos mylėtojų susibūrimuose, paraduose, filmavimuose.

Paskutinis toks renginys – Punske vykusi senųjų motociklų šventė, iš kurios teko sugrįžti paties suremontuotu istoriniu „Minsku“. Tokios kelionės, anot pašnekovo, pažeria nekasdieniškų įspūdžių: „Buvę tokių, kad užklupus audrai, meldžiau Dievą, jog gyvas ir sveikas sugrįžčiau į namus“. Anaiptol ne vien drąsos ir ištvermės prireikia leidžiantis į keliones senuoju motociklu: būtinas šalmas, tinkama apranga, o svarbiausia – senoji transporto priemonė turi būti techniškai tvarkinga.

Prieš atsisveikindamas, „geležinis“ Dovydas pasiūlė savo kailiu išbandyti kelionę senuoju motociklu po sodybos laukus. Kriokiančiu „Yžu“ atkakome iki neįprasto statinio, renčiamo ant medžių kamienų. „Mano sesuo architektė Vokietijoje nusižiūrėjo namelio medyje pavyzdį ir tokį eksperimentą rengiasi įgyvendinti čia, Lietuvoje. Bandysime sukurti įdomią rekreacinę teritoriją su istorijos ir gamtos pažinimo elementais“, – intrigavo „Yžo“ vairuotojas, kviesdamas dar kartą apsilankyti Verebiejuose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *