Neatrastieji Veisiejai: didinga istorija, įspūdinga gamta ir užburianti muzika

Iš anksto neplanuotai vienos dienos viešnagei į Veisiejus leidomės vedini smalsumo – šiemet šis, maždaug 1,5 tūkst. gyventojų turintis, Lazdijų rajono miestelis paskelbtas Mažąja Lietuvos kultūros sostine. Manydami, kad toks skambus titulas įpareigoja gyvam kultūros veiksmui, leidžiamės jo ieškoti.

Pradėjome nuo 15 metrų aukščio apžvalgos bokšto Kailinių kaime. Nuo jo atsiveria tipinis Veisiejų krašto peizažas: tyvuliuojantis Snaigyno ežeras, apsuptas miško gojelių ir stačių kalvų. Vaizdas išties įspūdingas, mūsų laukia išskirtinė ekskursija…

„Gyvenimas tarp vandenų“ – taip vadinasi pastovioji ekspozicija, įrengta Veisiejų regioninio parko lankytojų centre, duris atvėrusiame prieš 5 metus. Centro pastatas – tai fligelis – vienintelis iki šių dienų išlikęs Veisiejų dvaro statinys, priklausantis Veisiejų regioninio parko direkcijai.

„Mes iš kitų Lietuvos regioninių parkų išsiskiriame ežerų gausa, jų turime net 37. Mūsų ežerai – pailgi kaip upeliai arba maži ir apvalūs tarsi dubenys, ledynų tirpsmo kilmės, todėl tarpusavyje sujungti upeliukais ir kanalais“, – pasakojo parko direktorė Irma Maciulevičienė, geranoriškai pasisiūliusi supažindinti mus su įspūdingiausiais vietos kampeliais.

Pirmiausia ji aprodė naujam gyvenimui prikeltus Veisiejų regioninio parko lankytojų centro rūsius: žemėmis užpilti požemiai buvo iškuopti, išvalyti, o po restauracijos virto puikiomis paskaitų, parodų ir koncertų erdvėmis.

„Nuo čia rekomenduojame pradėti pažintį su Veisiejų kraštu, ypač su lankytinais gamtos objektais“, – svetingai pasitiko lankytojų centro darbuotoja Izida Baliukynienė.

Vainežerio dvaro parkas – istorijos lobynas

Netikėtumo įspūdis garantuotas, jei buvusioje Vainežerio dvarvietėje apsilankysite pirmą kartą. Priklaupusios maldai grafaitės Emilijos Pliaterytės skulptūrą sukūrė Evaldas Pauža ir ji čia pastatyta neatsitiktinai – tai narsios sukilimo prieš caro valdžią dalyvės ir kapitonės mirties vieta. Greta esančiuose informacijos stenduose galima susipažinti su jaudinančia bajoraitės, neretai pavadinamos lietuviška „Žana D’ark“, gyvenimo ir kovų istorija.

Dėmesio vertos ir Ančios ežero pietinio kranto pusiasalyje išlikusios gynybinių įtvirtinimų liekanos, vietinių vadinamos „Okopka“. Ši vieta mena karų su Švedija ir Rusija laikus, XVII-XVII a. laikotarpį. „Okopkoje“ mus pasitiko mėlynųjų sinavadų gėlynas. Pasak I. Maciulevičienės, beveik 13 tūkst. hektarų Veisiejų regioninio parko teritorijoje esama labai daug retų augalų. Pavyzdžiui, taurinės pudmės niekur kitur Lietuvoje neaptiksi, tiktai šiame krašte.

Vainežerio dvaro parkas – tikra šimtamečių medžių karalystė. Tai saugomas gamtos paveldo objektas, kuriame aplinka tvarkoma minimaliai, o medžiai kerojasi lajomis ir kamienais, panašiais į pasakų personažus. Būtent šioje vietoje stovi molinės konstrukcijos, skirtos laukinėms bitėms ir kitiems skraiduoliams vabzdžiams. Tai, kad daugybė skylučių jau užimtos, rodo, jog bitės pamėgo šiuos namelius.

Atsargiai – „geležinė varlė“!

Anot mūsų šauniosios gidės I. Maciulevičienės, jai dažnai tenka pabūti balinių vėžlių „mama“, mat jau daugelį metų ji rūpinasi jų populiacijos priežiūra ir apsauga šiame Dzūkijos krašte. Tai daryti būtina, nes natūralios šių roplių gyvenamosios vietos dėl žmonių veiklos ar melioracijos yra sunykę, kiaušinėliais ir ką tik išsiritusiais jaunikliais mėgsta pasmaguriauti lapės bei usūriniai šunys. Be to, gamtos taip jau sudėliota, jog vėžlių „motiniška misija“ pasibaigia tik padėjus kiaušinius.

„Pasirūpinti tenka man“, – šyptelėjo pašnekovė, maždaug nuo balandžio iki birželio mėnesio pradžios kiekvieną dieną, be išeiginių, lankanti ir stebinti vėžlių buveines. Būna atvejų, kuomet iš nesaugios dėties tenka išimti kiaušinėlius, juos sužymėti ir paros bėgyje pristatyti į Kauno zoologijos sodą.

„Specialiuose inkubatoriuose vėžliukai išperinami it kokie viščiukai, laikomi visą žiemą, o vasaros pradžioje parsivežami ir išleidžiami į gimtąsias balas“, – svarbų šių roplių vystymosi ciklą atskleidė I. Maciulevičienė. Šiemet į Veisiejų regioninį parką iš Kauno parkeliaus 62 tokiu būdu išperinti balinių vėžlių jaunikliai.

Vietiniai gyventojai su „geležinėmis varlėmis“ pramintais ropliais jau apsipratę, žino, kad ant judraus kelio aptiktą balinį vėžlį reikia pakelti ir nunešti į saugesnę vietą – jis tikrai susiras namus laukinėje gamtoje.

Bažnyčios rūsyje – įkūrėjų kripta

Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia yra didžiausia Lazdijų krašte, dar vadinama „Dzūkų katedra. Jos rūsyje įrengta šventovės fundatorių kunigaikščių Marijos ir Tado Oginskių kripta. 2001 metais atlikus tyrimus paaiškėjo, jog dviejuose sarkofaguose esantys didikų palaikai – autentiški, todėl patalpa buvo restauruota ir atverta lankytojams.

Veisiejų parapijos kleboną Žydrūną Burnį sutikome šventoriuje pjaunant žolę. Trumpam nutraukęs darbą, jis pasidalino mintimis apie parapijos gyvenimą – esą didžiulė bažnyčia būna pilnut pilnutėlė per dvejus pagrindinius atlaidus – Šv. Jurgio ir Kristaus Atsimainymo, taip pat sekmadieniais. Parapijiečiai esantys veiklūs ir pamaldūs žmonės. Per metus klebonas sutuokia dešimt porų, pakrikštija apie 40 vaikų, palaidoja 70 žmonių.

Paklausus, ar galima bet kada patekti į bažnyčios vidų ir apžiūrėti kriptą, klebonas patarė taikytis prie mišių grafiko arba tartis iš anksto. Jo teigimu, be kriptos, bažnyčios viduje dar galima apžiūrėti daugybę Šv. Jurgio skulptūrų – tai tradicinio Veisiejų plenero laureatų darbai.

Veisiejai pasikeičia kasmet po plenero

Posakis „Jei nori kultūros, važiuok į Veisiejus“, kadais išgirstas iš vienos alytiškės dailininkės lūpų, ilgam įsirėžė į menininkų plenero „Veisiejų pavasaris“ organizatoriaus Vytauto Žukausko atmintį: „Tai galima laikyti komplimentu visiems kūrybingiems veisiejiškiams, kurie savo veiklomis ir darbais stengiasi gražinti gimtąją aplinką“.

Jį sutikome Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos kieme, kur virte virė šiųmečio plenero pabaigtuvių darbai. Pagal nusistovėjusią tradiciją, daugelis šio renginio metu sukurtų kūrinių pasiliks Veisiejų krašte – tapybos darbai keliaus į mokyklų pastoges, o medžio drožybos ir kalvystės kūriniai papuoš miestelio erdves.

Anot V. Žukausko, per devyniolika plenero gyvavimo metų buvo sukurta labai daug įvairios stilistikos vertingų meno kūrinių. Tai ir mažieji taikomosios dailės dirbiniai, ir masyvios medžio, akmens, metalo skulptūros, kurias be vargo galima rasti paklaidžiojus po miestelio gatves, užsukus į tris skulptūrų parkus.

Akordeonas, fontanas ir kinas po atviru dangumi  

Koncertas, pavakary įvykęs Veisiejų regioninio parko direkcijos salėje, atskleidė intensyvaus muzikinio gyvenimo miestelyje pusę. Šį kartą publikai grojo trys akordeonistai, kurių vienas – buvęs Veisiejų meno mokyklos auklėtinis Tomas Gibas.

Savo studentus į Veisiejus atlydėjęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Eduardas Gabnys buvo atviras: „Dzūkų genai visiškai muzikalūs. Atėjo laikas, kai muzika, o galbūt ir teatras, šokis bei dailė, Veisiejus pelnytai padarys kultūros sostine, juolab, kad čia esama daug talentų“.

Atsiliepdama į šiuos profesoriaus žodžius, veisiejiškė Irina Gudebskienė pristatė Veisiejus kaip akordeono muzikos centrą: „Esu mokytoja fanatikė, misionierė, ne vien dėstau akordeono klasėje, bet ir organizuoju tarptautinius akordeonistų sąskrydžius „Su meile akordeonui“ – į meistriškumo pamokas, kurias veda įžymūs užsienio pedagogai, susirenka virš 100 mokinių iš visos Lietuvos“.

Daug įspūdžių pažėrusią dieną palydime stebėdami muzikinį fontaną Ančios ežere. Jis veikia jau vienuoliktąjį sezoną, maloniam akiai ir ausiai reginiui nuteikdamas vėlyvuosius centrinio Veisiejų parko lankytojus. Visą šią vasarą, čia esančioje estradoje po atviru dangumi, bus rodomi kino filmai. Naktinio kino festivalį pirmą kartą organizuoja Lazdijų rajono kultūros centras, pristatysiantis publikai Lietuvos kino kūrėjų darbus.

2 komentarai apie “Neatrastieji Veisiejai: didinga istorija, įspūdinga gamta ir užburianti muzika

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *