Viešnagė Merkinėje: puota akims, ausims ir gomuriui

Merkinė – miestelis Varėnos rajone, kuriame apsilankyti tiesiog būtina, juolab, kad kaip tik šiemet sukanka 660 metų, kai pirmą kartą paminėtas Merkinės vardas ir 450 metų, kai miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės.

Įsivaizduokite – užsukate į Merkinę pirmą kartą arba atvykstate čia su šeima, o gal būriu svečių, nuo ko gi pradėti gyvąją apžvalgą? „Nuo miestelio centro, trikampės aikštės ir nuo Krašto muziejaus“, – pakviečia muziejininkė ir gidė Evelina Buržinskienė.

Anot jos, miestelio istorija prasidėjo dar devintame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, kai šalia Nemuno ir Merkio upių apsigyveno žmonės. Prie XIV–XV a. piliakalnio vietoje stovėjusios gynybinės pilies ilgainiui susiformavo miestas, kuris netruko išsiplėsti dėl palankios geografinės padėties.

XVI–XVII a. Merkinė išgyveno klestėjimo laikotarpį, tačiau carizmo metais kraštas buvo stipriai nuniokotas, nugriauta ir rotušė, domininkonų bei jėzuitų bažnyčios. Maža to, okupacinė valdžia rotušės vietoje 1888 m. pastatė cerkvę, kuri, anot E. Buržinskienės, dar ir šiandien formuoja klaidinantį miestelio įvaizdį. „Kone kiekvienam lankytojui tenka aiškinti, kaip šis pastatas čia atsirado, kaip keitėsi jo paskirtis ir kodėl muziejus įsikūrė jame“, – sako muziejininkė.

Šiandien apie Merkinės klestėjimo laikus byloja labai nedaug išlikusių autentiškų eksponatų – rotušės varpas, buvusio dvaro koklių liekanos, pinigai, tačiau Merkinės krašto muziejaus darbuotojams pavyko atkurti įspūdingo dydžio senosios rotušės maketą.

Merkinėje lankėsi daug kunigaikščių, karalių, bet žymiausius pėdsakus paliko Vladislovo IV Vazos viešnagės. Iki šių dienų yra išlikęs vadinamas Vazos namas, kuriame jis pasimirė 1648 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovo bronzinis biustas buvo sukurtas pernai už muziejaus geradarių suaukotus pinigus.

Seniausia Pietų Lietuvos bažnyčia laukia remonto

Gotikinio stiliaus bebokštė Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia buvo ne kartą rekonstruota, po XVII a. atliktos rekonstrukcijos ji įgavo baroko bruožų. Tai senosios architektūros paveldo objektas, kuriame saugomi vertingi barokiniai altoriai, paveikslai.

Parapijos klebonas Robertas Rumšas svetingai praveria bažnyčios duris, pakviečia apžiūrėti jos vidų. Pasak jo, padėtis parapijoje kaip visoje šalies provincijoje – per šventes ir sekmadieniais tikintieji užpildo maldos namus, o šiokiadieniais meldžiamasi apytuštėje bažnyčioje. Statistika taip pat nedžiugina – pernai į amžinybę išlydėta per 30 žmonių, suteikti 8 krikšto ir 5 santuokos sakramentai.

Paklaustas, ar visi senosios bažnyčios kampeliai jau ištyrinėti, dvasininkas parodo į grindų dangtį. Tai – prieš daug metų užmūrytas įėjimas į bažnyčios rūsius. Pasak jo, galima spėti, kad ten dūlantys kažkieno kaulai, bet tyrinėjimai – ne bažnyčios tarnų užduotis. Labiausiai klebonas džiaugiasi, kad šiemet bus pradėti bažnyčios fasado atnaujinimo darbai – daugiau kaip 100 tūkst. eurų tam skirta iš Europos Sąjungos fondų ir Varėnos rajono savivaldybės biudžeto.

Traukos objektai – piliakalnis ir apžvalgos bokštas

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato lankytojų centras Merkinėje per metus sulaukia apie 25 tūkst. lankytojų. Jame – nuolatinės ir nuolat atnaujinamos ekspozicijos; interaktyvioji upių pasaulio salė supažindina su gyvūnija ir augmenija, parodų salėse – dailės kūriniai.

Centro darbuotoja Laima Saviščevienė pastebi, jog kone visus patalpose įsikūrusius turistinius objektus nurungė prieš 5 metus pastatytas apžvalgos bokštas, pasižvalgyti po Merkinę iš 25 metrų aukščio žmonės traukia būriais. Kaip teko įsitikinti – ne vien iš Lietuvos.

Čia sutikta Alionos ir Pavelo šeima iš Baltarusijos pasidalino įspūdžiais apie aplankytą Druskininkų kurortą, pabuvojus Merkinės piramidėje nepravažiuoti apžvalgos bokšto ir piliakalnio sutuoktinius paskatino nuogirdos, kad nuo šių aukštumų atsiveria vieni gražiausių Lietuvos peizažų.

Prie garsiojo piliakalnio pakalbintas merkiniškis parodė, kaip pasiekti dar vieną Merkinės įdomybę po atviru dangumi. Tai Jonionių akmenys, kitaip dar vadinama dangaus šviesulių stebykla, kuri, spėjama, čia atsirado krivių ir vaidilučių laikais. Iš tylios miško tankmės sugrįžus smalsu užsukti į triukšmingą Merkinės sendaikčių krautuvėlę, įsikūrusią pačiame miestelio centre.

Amatų centras gaivina ilgametes krašto keramikos tradicijas

Prieš tris metus Merkinėje įkurtų „Puodžių namų“ šeimininkas Džiugas Petraitis pirmiausia aprodo sodybą, kurioje stovi svarbiausi šio amatų centro įrenginiai – trys krosnys. Kieme – raugo keramikos degimo krosnis, stoginėje – juodosios keramikos krosnis ir aukštakrosnė. Pastarojoje, pasak keramiko, puodų degimas trunka beveik parą, krosnis kurstoma įkaista iki 1 300 laipsnių.

Krosnys kol kas „ilsisi“, tačiau orui atšilus prasidės per žiemą nužiestų molinių dirbinių degimo sezonas ir kieme pasidarys išties karšta – sezono metu čia apsilanko apie pusantro tūkstančio svečių. Daugiausiai užsuka žmonės, kuriems įdomus senasis šio krašto puodininkystės amatas, o ypač – juodoji keramika. Merkinė – juodosios keramikos lopšys, apie tai, kad čia žmonės juodosios keramikos indais naudojosi dar senaisiais laikais, liudija archeologų aptiktos šukės.

„Taip yra todėl, kad vietinis molis turi daug geležies, jį apdorojant gaminio spalva tampa sodriai juoda“, – patikslina keramikas, kuris lankytojams organizuoja įvairias pažintines ekskursijas, edukacinius užsiėmimus, kūrybines stovyklas.

D. Petraitis kilęs iš garsios keramikų šeimos – jo mama Elvyra Teresė Petraitienė, brolis Saulius Indrašius bei sesuo Rūta Indrašiūtė savo keramikos ir skulptūros kūriniais seniai garsina Merkinę visame pasaulyje: „Esu jauniausias iš keramikų dinastijos, bet turiu savo veiklos ir kūrybos fanų. Į „Puodžių namus“ paprastai sugrįžta tie, kam reikia vienetinių rankų darbo keramikos kūrinių“.

„Šilo kopa“ keri gurmaniškais patiekalais

Aplankę galingą Merkinės miestelio istoriją menančias vietas, užsukame į mažą šeimos restoranėlį. „Šilo kopa“ įsikūrusi senovinėje troboje, Vilniaus gatvėje. Tai, ką čia aptinkame – jaukus interjeras, malonus aptarnavimas, patiekalų įvairovė, paskatina ne vien numalšinti „alkio kirminą“, bet ir labiau pasmalsauti.

„Dažnai lankydavomės Merkinėje dėl čia esančių įdomybių, renginių. Viską rasdavome, tik pasigesdavome jaukesnės vietos užkąsti, išgerti kavos“, – prisimena „Šilo kopos“ šeimininkės – druskininkietės Edita Semeniukienė ir jos mama Alma Matulevičienė. Prieš tris metus šeima nusprendė surizikuoti – Merkinėje įsigijo namą, jį suremontavo, investavo į virtuvės įrangą ir duris atvėrė svetingas bistro.

„Kiekvieną dieną mūsų valgiaraštis būna vis kitoks. Tai maistas neskubantiems, su lengvu istorijos prieskoniu. Kaskart su meniu pateikiame ir aprašą, kuo konkreti data svarbi Merkinės miestelio istorijoje“, – pasakoja Edita.

Visi laurai dėl išskirtinio patiekalų skonio tenka jos mamai Almai – labai kūrybingai virtuvės šefei, nuolat kuriančiai naujus receptus ir valgius. Firminiais užeigos patiekalais jau yra tapę spirgučių užkandis „Šmalcas“, grikių balandėliai ir humusas, virtiniai su baravykais, duonos ledai.