„Auksiniam scenos kryžiui“ nominuota Alytaus teatralė A. Kavaliauskaitė: „Jei turiu galimybę, renkuosi sunkesnį kelią“

Su Alytaus miesto teatro režisiere ir aktore Andra Kavaliauskaite susitinkame Tarptautinę teatro dieną, įsitaisome teatro didžiosios salės pirmojoje eilėje. Kažkur scenoje, kurioje dar vakar įvyko spektaklio „Karalystė“ premjera, girdisi besidarbuojančių žmonių šurmulys. A. Kavaliauskaitė „Karalystėje“ atlieka vieną pagrindinių – tiesos moters ir gundytojos Hildės – vaidmenų.

Penktadienio kelionė į Valstybiniame Šiaulių dramos teatre vyksiančią „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremoniją suplanuota – A. Kavaliauskaitė su pačios režisuotu monospektakliu „SEEN“ yra nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už geriausią jaunojo kūrėjo debiutą.

Praeitais metais pastatytas „SEEN“, kuris skleidžia žinią apie vieną pagrindinių šių dienų problemų – valgymo sutrikimus, kūno kultą ir nemeilę sau, šiuo metu keliauja po Lietuvą. Netrukus žiūrovai išvys dar vieną A. Kavaliauskaitės ir komandos darbą – monospektaklį „Kitokie“, kuriame bus kalbama kita ne mažiau aktualia tema – ankstyvas nėštumas ir abortai.

– Andra, kada ilsitės?, – klausiu savo pašnekovės.

– Tokia jau esu, kad jei tik turiu galimybę, renkuosi sunkesnį kelią – taip man įdomiau, tačiau nukenčia poilsis. Šiemet turiu tikslą – išmokti ilsėtis ir atrasti laiko sau, nes iki šiol to tiesiog nedariau. Maždaug dešimt metų ieškojau savojo kelio užmiršdama atsikvėpti, tikriausiai dėl to taip ilgai to kelio ir neradau. Šiandien jau tikrai žinau, jog privalau pradėti savimi rūpintis, sukaupti energijos, jeigu noriu dar kažką parodyti ir pasakyti žiūrovui. Pagaliau žinau, ką noriu daryti ir kurti, koks yra tikrasis mano kelias.

– Ir koks tas kelias, kurį atradote?

– Spektaklio „SEEN“ metu aš jaučiu ypatingą ryšį su žiūrovu ir šiandien galiu drąsiai žvelgti į akis visiems tiems skeptikams, kurie sakė, jog valgymo sutrikimų tema yra „nulinė“, niekam neįdomi ir apie tai kurti spektaklio net neverta. Verta, dar ir kaip verta. Kai po spektaklio prie tavęs prieina žmonės padėkoti ar papasakoti savosios istorijos, paprašo pagalbos, tada ir supranti: duokite man visas tas „nulines“ temas ir aš kalbėsiu žmogui apie tai, kas jam svarbu.

Po „SEEN“ aš supratau, kad iki tol buvau egoistiška kūrėja, kad nežiūrėdavau į žiūrovą, kuris ateina pas mane, todėl paskutiniuosius metus galiu drąsiai vadinti „pergalės metais“ – aš pagaliau nulipau nuo pjedestalo, sugrįžau prie esmės ne kalbėti, bet kalbėtis.

– Šiemet esate nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už geriausią jaunojo aktoriaus debiutą. Ką Jums tai reiškia?

– Sunkūs man šie metai buvo. Kartais, nors šalia tavęs ir yra būrys žmonių, tu jautiesi kaip tas vienišas staugiantis vilkas. Staugi, vėliau susigūži, o ant tavęs sninga ir sninga… Ir kai tokioje būsenoje tu išgirsti, jog esi nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“, būna taip gera. Tai tarsi mažas, bet labai galingas ženklas, kad kaip kūrėjas eini teisingu keliu – ne veltui tas vilkas staugė, ant jo snigo.

Labai džiaugiuosi dėl savęs ir Alytaus miesto teatro, kad buvome išgirsti, kad buvo pastebėta valgymo sutrikimų problema, apie kurią kalbu savo spektaklyje „SEEN“, ir kuri kaip virusas plinta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, apie kurią dažnai vengiama garsiai kalbėti, o taip reikia.

– Kas Jums jūsų darbe labiausiai patinka, o ko dažnai norėtumėte išvengti?

– Patinka procesas, procesas, procesas… Tu gauni pjesę tarsi žemėlapį ir nieko nežinodamas su komanda brendi jo nuorodomis: klysti, pasitaisai, ne ta kryptimi pasuki, grįžti ir vėl eini… Ta kelionė ir nežinojimas – patys nuostabiausi ir gražiausi dalykai, kokie tik gali būti kūryboje.

Mažiausiai savo veikloje norėtųsi matyti nepagarbos vienas kitam, girdėti nesuvaldytus žodžius. Aš pati pastaruosius kelis mėnesius labai intensyviai dirbu su savo emocijomis, stengiuosi kaskart perfiltruoti tai, ką pasakau. Tai labai sunku aktoriams, nes mūsų profesija iš prigimties yra emocionali, mes visada esame įaudrinti.

– Ar visada ir visus vaidmenis pavyksta prisijaukinti? Kaip aktorystė atsirado Jūsų gyvenime?

– Taip, kiekvienas mano vaidmuo man yra labai artimas. Net jei iš pradžių ir atrodo kitaip, galiausiai vis tiek jį pamilstu. Aktorystė ir yra tas gebėjimas pamilti tai, kas iš pirmo žvilgsnio tau atrodo vertas atstūmimo. Su kiekvienu savo vaidmeniu atsiduri tarsi prieš veidrodį, kuriame ne visada jauku save pamatyti ir atpažinti. Štai šiandien mano savijauta lygiai tokia kaip Hildės iš „Karalystės“ – esu laukinis paukštis, kuris nesislepia krūmuose.

Būti aktore aš apsisprendžiau besimokydama 9 klasėje, bet dar vaikystėje man buvo viskas smalsu, įdomu, pasaulis buvo platus ir didelis, aš jį visą norėjau apglėbti. Energijos turėjau daug, fantazijos dar daugiau. Pamenu, mano pirmoji scena buvo – medinis stovas su laipteliais, ant kurio seneliai palikdavo pieną supirkėjams, vadinama – pieninė, o žiūrovai – rugių laukai ir miškai. Aš šiems žiūrovams viską atiduodavau – dainas, eilėraščius, pasakas. Aš jiems norėjau kalbėti ir kalbėjau.

Bėgant metams rugius ir miškus pakeitė žmonės, bet noras jiems kalbėti išliko. Aš labai noriu būti scenoje, kalbėti apie dalykus, kurie man kaip žmogui yra svarbūs, kurie yra svarbūs mano žiūrovui. Į kiekvieną naują scenarijų aš neriu visa galva, rezultatas man nėra toks svarbus, bet procesas man yra viskas.

– Prie Alytaus miesto teatro bendruomenės prisijungėte 2015 metais. Kiek giliai savo šaknis esate įleidusi šiame mieste?

– Tiesą sakant, arba aš neturiu šaknų, arba jos yra labai daug kur. Teko gyventi ir kurti daugelyje miestų ir kiekviename jų yra pasilikę gražūs prisiminimai, daug nuostabių sutiktų žmonių, kurie man iki šiol yra kaip šeima. Ir man atrodo, kad jeigu kažkas man nutiktų gyvenime, aš bet kada jiems galiu paskambinti.

Šiandien Alytus man yra vienas iš tų miestų, į kurį esu stipriai įsikibusi. Kiek tai truks – nežinau, bet ir žinoti nenoriu. Šiandien džiaugiuosi, kad esu čia, galiu kurti ir eksperimentuoti. Aš turiu erdvę, kurioje yra žmonių, į kuriuos galiu atsiremti, su kuriais galiu kalbėti ir susikalbėti. Man be galo smagu matyti, kaip alytiškis vis labiau ir labiau eina teatro ir kultūros link, auga ir keičiasi. Man čia labai gera.

– O kuo Andra tampa, kuomet nusileidžia scenos uždanga?

– Tikriausiai Andra sugrįžta į gyvenimą, kuris, deja, nėra toks įdomus kaip scenoje. Ir tai yra viena skaudžiausių temų, nes kuo toliau, tuo įdomiau man darosi gyventi tuose spektaklių pasaulyje negu tame, kuriame ištikrųjų gyvenu. Realus mano gyvenimas yra per daug nuobodus, dar nesusikūriau jo tokio, kuris teiktų palaimą, bet, manau, tai laikina. Į šį klausimą galiu atsakyti tik, kuo norėčiau tapti nusileidus scenos uždangai. Tai ramybės uostu…

(Asmeninio archyvo nuotraukos)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *