Alytaus medvilnės kombinato darbuotojų prisiminimuose – vieningas ir draugiškas kolektyvas

Verpimo ceche. Zenono Bulgakovo archyvo nuotr.

Didžiausia medvilnės perdirbimo įmonė Baltijos šalyse – „Alytaus tekstilė“ (buvęs Alytaus medvilnės kombinatas) – buvo uždaryta prieš daugiau nei dešimtmetį. 1969 metais įkurtoje įmonėje dirbo apie 6 tūkst. žmonių iš visos Lietuvos. Ji buvo svarbiausia miesto pramonės ašis, ne mažiau reikšminga ir patiems darbuotojams.

Iš Babtų kilusi Nadiežda Jurčiukonienė – viena pirmųjų tuomečio Alytaus medvilnės kombinato darbuotojų, iki pat įmonės uždarymo dirbusi chemijos laboratorijoje. Moteris pasakoja, kad darbas jai patiko, buvo įdomus, o ir kolektyvas – draugiškas bei vieningas. „Kai Lietuvą pasiekė džinsų dėvėjimo mada, eksperimentuodami dažėme siūlus, bandėme išgauti džinso spalvą, mat tikroji technologija buvo laikoma gamybine paslaptimi. Mūsų bandymai buvo nesėkmingi, norimos spalvos išgauti taip ir nepavyko“, – šypsodamasi prisimena N. Jurčiukonienė.

Tiek nuo 1971 metų audimo gamybos skyriaus cecho viršininkės pareigas ėjusios ukmergiškės Vidos Krivickienės, tiek iš Marijampolės kilusios Dalios Jokimienės, dirbusios kokybės kontroliere rūšiavimo pakavimo ceche ar nuo 1989 metų verpimo gamybos meistre, vėliau – marketingo skyriuje, dirbusios alytiškės Rasos Barauskienės prisiminimuose – ne tik darbuotojų vienybė, bet ir darbštumas, smagios vakaronės, leidusios atsipūsti po sunkių darbų, renginiai, skirti ilgamečiams darbuotojams pagerbti. O kiek šeimų po kombinato stogu susikūrė…

Nuo septintojo dešimtmečio pradžios audimo gamybos skyriuje staklių užtaisinėtojos pareigas ėjusi iš Nemunaičio kilusi Angelė Būtėnienė neslepia iki šiol jaučianti sentimentus sunkiam, bet labai mylėtam darbui. „Trimis pamainomis dirbti nebuvo lengva, bet šiandien mielai grįžčiau dirbti tą patį, jei tik veiktų įmonė ir leistų sveikata. Darbas sekasi tik tada, jei jis – mielas širdžiai“, – sako pašnekovė.

1977 metais baigusi studijas Vilniaus universitete ir programuotoja kombinato automatizuotų valdymo sistemų skyriuje įsidarbinusi Auksė Vaitekūnienė tikina, kad pirmoji darbovietė netruko tapti antraisiais namais. Ji buvo kombinato skaičiavimo centro ir tuomet ypač pažangios skaičiavimo technikos diegimo liudininkė, visi džiaugėsi, kuomet centrą pasiekė pirmieji kompiuteriai.

„Didžiausią įspūdį tuomet paliko gamybos procesas ir mąstai, atsakingi ir kompetentingi vadovai, dėmesys jauniems specialistams, kombinate net veikė jaunųjų specialistų taryba. Darbuotojams ir jų šeimoms buvo sudarytos sąlygos sportuoti, užsiimti kultūrine veikla, vykdavo daug įvairių renginių, švenčių. Buvo išties labai smagu, be to pirmieji sužinodavome pramonės naujoves“, – prisimena A. Vaitekūnienė.

Tiesa, pašnekovių teigimu, tuomečiame Alytaus medvilnės kombinate būta ir ne visai teigiamų dalykų, kaip antai, šalti kabinetai, nešildomi kultūros rūmai Lietuvos ekonominės blokados laikotarpiu arba įmonės reagavimo į rinkos ekonomiką nulemtas ir labai įtemptas darbų koregavimas.

Ir nors po „Alytaus tekstilės“ uždarymo daugelio kalbintų moterų gyvenimai susiklostė skirtingai – vienos įsidarbino kituose darbuose, kitoms teko papildyti bedarbių gretas, trečioms – išeiti į pensiją ir rūpintis anūkais, tačiau visos jos kone vienbalsiai tvirtina, jog iki šiol bendrauja su buvusiais kolegomis, juk prieš dešimtmetį jie buvo lyg viena šeima.

Neringa Andriuškevičiūtė

Z. Bulgakovo archyvo nuotraukos

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.