„Geriau jaučiuosi būdamas silpnesniu tarp geriausių, negu geriausiu tarp silpnesnių,- sako 24-erių metų alytiškis Evaldas Baciuška. Pagal stiprumą antrosios iš trijų Lietuvos šonaslydžio, kitaip vadinamojo „drifto“, „Semi-Pro“ lygos turnyrinėje lentelėje šiuo metu jis užima 11 vietą. Iš viso šioje automobilių sporto lygoje varžosi per 50 lenktynininkų.
– Šiais metais galėjau dalyvauti žemesnio pajėgumo „Street“ lygos varžybose ir galbūt užimti aukštesnę poziciją, tačiau ne toks mano tikslas. Noriu varžytis su stipresniais lenktynininkais ir mokytis iš jų, tobulėti. Juk važiuodamas iš paskos daugiau matai nei važiuodamas priekyje“.
Tokiais savo pasiekimais jaunas alytiškis labai džiaugiasi, juolab, kad profesionaliai sportuoti pradėjo tik praeitų metų rugsėjo mėnesį, treniruojasi retai, o ir finansinės galimybės labai ribotos. „Driftas – brangus autosportas. Daug lėšų reikalauja automobilio remontas, o treniruotėms pinigų paprasčiausiai nebelieka – juk kainuoja ir kelionės, ir automobilio paruošimas. Rėmėjų neturiu, už viską moku pats“,- pasakoja Evaldas. Specialios „driftui“ skirtos aikštelės yra tik Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose ir Rukloje.
Savo automobilį taiso ir varžyboms ruošia pats, kartais pagelbėja draugai, neretai net paskutiniai eurai iš banko sąskaitos tenka automobilio detalėms. Šiandien Evaldas užsidirba taisydamas bet kokius automobilius, tačiau tiki, jog vieną dieną įgyvendins savo svajonę – remontuos tik sportinius, o varžybose dalyvaus su japonišku automobiliu, juk šonaslydžio lenktynių tėvynė – būtent Japonija.
Specialių mokslų apie automobilius vaikinas nėra baigęs, tačiau nuo mažens jais domėjosi, vaikystėje neretai tekdavo taisyti ne tik savo ir draugų dviračius bei motorolerius, traukė aviamodeliavimas. Būdamas dešimties iš trijų neveikiančių žaislinių mašinėlių jis sukonstravo vieną, kuri puikiausiai važiavo valdoma radijo bangomis. O kur dar nuolatiniai vizitai į draugo tėčio garažą ir ypač taiklūs spėjimai apie automobilių gedimus meistrams šių dar net nespėjus apžiūrėti.
Didieji pokyčiai Evaldo gyvenime prasidėjo prieš maždaug 4-erius metus, kai vieną labai lietingą dieną draugas paprašė pavairuoti jo automobilį, šiek tiek patobulintą penktos klasės BMW markės automobilį. Viskas tuo galbūt ir būtų pasibaigę, jei viename posūkyje vaikinas nebūtų stipriau paspaudęs greičio pedalo ir automobilis nebūtų slystelėjęs į šoną. Kiek pavažiavęs pakartojo manevrą ir, kaip pats sako, „užsikabino“. Jau netrukus jo tėvų kieme stovėjo to paties draugo „dovana“ – beveik išardytas 1988 metų BMW, kurį Evaldas pradėjo ruošti „drifto“ varžyboms, čia pat kieme, naudodamasis tik kėlikliu ir vienu įrankių rinkiniu.
Tiesa, naujoji veikla nelabai pradžiugino Evaldo artimuosius, juk jis metė gerai apmokamą vadybininko darbą Vilniuje, sugrįžo į Alytų ir ėmėsi taisyti automobilius. Pradžioje pro kieme stovintį BMW ir prie jo plušantį sūnų tėvai nepareidavo nepasakydami kandesnės replikos, tačiau netrukus suprato, kad nepavyks jo atkalbėti.
Anot Evaldo, klaidingai daugelis mano, jog „drifteriai“ – ne kas kitas kaip triukšmadariai, gatvių chuliganai. „Tokią nuomonę suformavo tie vairuotojai, kurie neturėdami ką veikti važinėja miesto gatvėmis ir čia pat rengia įvairius pasirodymus. Profesionalus lenktynininkas niekada nedemonstruos savo sugebėjimų gatvėje, jis pasirinks atokesnę vietą – tokią, kurioje nekels pavojaus aplinkiniams, bus ir saugu, ir patogu pačiam“,- sako E. Baciuška.
Asmeninio archyvo nuotr.
