„Savanorystė duoda supratimą, kad egzistuoja pamatiniai ir labai paprasti gyvenimo dalykai – dėkingas žvilgsnis, dėkingo žmogaus akys, ir tai yra tikra dovana.“ – savanorystės naudą apibūdino Lietuvos filosofas Leonidas Donskis. Savanoriška veikla mūsų visuomenėje nėra naujiena, tačiau tik pastaraisiais metais vis daugiau jaunimo siekia tapti tokią veiklą vykdančių organizacijų ir įstaigų nariais. Kodėl tik dabar? Galbūt tai žiniasklaidos įtaka, galbūt užaugo naujoji karta, kuri turi visai kitokį požiūrį į tokio pobūdžio veiklą – dauguma savanorių jums pasakys, kad dažnai savanorystė yra akivaizdžiai naudingesnė už apmokamą darbą. Sunku patikėti? Kviečiu paskaityti interviu su Alytaus miesto dienų ’17 savanoriais – Migle Vaitkevičiūte, Dovydu Bubeliu ir Migle Svinkūnaite – apie jų patirtį, džiaugsmus ir nusivylimus, iššūkius vykdant savanorišką veiklą ir apie Alytaus Miesto Dienų „virtuvę“, kurią pamatyti pavyksta ne visiems!
Kas jus paskatino savanoriauti ir kiek laiko tai darote?
Miglė S.: Savanoriauju dar tik vienerius metus. Įsitraukti į šią veiklą norėjau jau seniai, tačiau, kažkodėl, vis pritrūkdavo drąsos. Pasiryžau, kai atradau draugų kompaniją, kurie maloniai sutiko užpildyti savanorių anketą „Savanorystės tiltų“ Facebook‘o paskyroje kartu su manimi – taip viskas ir prasidėjo. Juk draugų kompanijoje – linksmiau!
Dovydas: Aš savanoriauti įvairiuose renginiuose pradėjau visai neseniai. O paskatinau aš pats save – man trūko veiklos, niekaip neradau darbo vasaros laikotarpiui, todėl, tiesiog, kaip ir Miglė, užpildžiau anketą ir patekau į savanorių komandą.
Miglė V.: Savanoriauti mane paskatino draugė. Tai darau jau pakankamai ilgai – teko savanoriauti net ir tokiuose festivaliuose kaip „Bliuzo naktys“ ir „Galapagai“!
Jūs dabar visi esate moksleiviai (kalbinami savanoriai – būsimi abiturientai). Iš jūsų perspektyvos: ar savanoriauti yra geriau nei dirbti apmokamą darbą?
Dovydas: Žinoma! Mano nuomone, savanoriauti yra geriau, nes ji „nepririša“ prie atsakomybės taip, kaip darbas. Aišku, tai vis tiek reikalauja tam tikro atsakingumo, bet tu nesi įpareigotas atlikti tai, kas tau nepatinka. Galbūt man taip tik atrodo, nes už šią veiklą negauni materialinio atlygio.
Miglė S.: Manau, kad tai priklauso nuo pačios iniciatyvos, kurioje savanoriauji. Jei dalyvaudamas tu nesijauti maloniai, su tavimi elgiasi nepagarbiai, tuomet tikrai dirbti, net ir sunkesnį darbą, yra geriau. Svarbiausia yra atrasti vietą, kurioje tu jausiesi saugiai ir ten vykdoma veikla tau pačiam bus smagi.
Miglė V.: Savanorystė yra puiki veikla nepilnamečiams – tai lyg įžanga į suaugusiųjų pasaulį ir būsimąjį darbą. Visgi, mano nuomone, savanorystė yra atsakingas darbas – juk dalyvaujant renginiuose privalai mokėti bendrauti su žmonėmis, jiems pagelbėti, surasti išeitį iš įvairių, kartais nemalonių, situacijų. Taip išmoksti jausti atsakomybę bei įgauni neįkainojamos patirties.
Jei lankotės socialinėje erdvėje, dažnai galite išvysti daugybę nepilnamečių, dažniausiai 13-16 metų paauglių, kurie ieško darbo vasaros sezonui. Kaip manote, kodėl jie iškart nori dirbti ir nebando įsitraukti į savanorišką veiklą? Ką jiems patartumėt?
Dovydas: Manau, kad tai yra dėl noro užsidirbti pinigų. Dažnai tokio amžiaus vaikai jau nori turėti tam tikrą savo pajamų šaltinį, bet tai nėra visiškai gerai. Dirbti jaunimas tikrai dar suspės, neverta taip greitai įsitraukti į monotonišką veiklą. Juolab, dažnai darbdaviai ieško vyresnių žmonių, kurie gali dirbti ilgesnes darbo valandas ir turi tam tikros darbo patirties. O kur daugiau galima jaunimui gauti patirties, jei ne savanoriaujant..?
Miglė V.: Būna atvejų, kai jaunimą dirbti skatina tam tikros gyvenimo sąlygos – jie būna priversti surasti būdą išlaikyti save ir šeimą. Žinoma, tai vienetiniai atvejai. Paaugliai dažnai tikisi iškart surasti rimtą darbą, tačiau tingi dirbti sunkiai. Todėl būtent jiems tikrai siūlau pradėti nuo savanorystės – juk ji atveria visus kelius!
Įvardinkite didžiausią savanorystės privalumą ir didžiausią trūkumą.
Dovydas: Pats didžiausias privalumas – patirtis. Niekur kitur tiek daug jos tikrai neįgysite. O trūkumas, tikriausiai, tai toks, kad savanoriaujant dažnai tenka susižeisti. Bet juk to pasitaiko ir dirbant.
Miglė V.: Visiškai pritariu dėl patirties! Taip pat didelis privalumas yra naujos pažintys. Man asmeniškai didžiausias trūkumas – nuovargis. Dažnai tenka anksti keltis ir vėlai eiti miegoti – ypač savanoriaujant per dideles šventes ir festivalius.
Ko reikia, kad taptum savanoriu? Ar kiekvienas gali būti savanoriu?
Miglė S.: Aš manau, kad ne kiekvienas. Tu turi turėti tam tikrų būdo savybių – būti komunikabilus, ištvermingas, atsakingas. Taip pat savanoris turi pats norėti dalyvauti įvairiose iniciatyvose, bendrauti, padėti, o ne būti įkalbinėjamas kažką daryti.
Dovydas: Pritariu. Labai negerai, jei savanoris užsiregistruoja į kurį nors renginį, o tada atėjęs nenori įsitraukti į jokias veiklas.
Miglė V.: O aš nesutinku. Mano nuomone, savanoriu gali būti kiekvienas, tereikia „perlipti“ per save. Jei jau nedrąsu pradėti savanoriauti, tikrai kviečiu artimuosius – brolius, seses, tėvus ar net senelius – paskatinti tą žmogų įsitraukti į šią veiklą. Pamatysite – jis jums bus dėkingas! Žinoma, reikia tam tikrų bendravimo savybių, bet jei jų nėra, savanoriaujant šios savybės anksčiau ar vėliau tikrai atsiranda. Viskas ateina su patirtimi.
O dabar pakalbėkime apie šių metų Alytaus miesto gimtadienio šventę – gana daug darbo ir pastangų reikalaujantį renginį. Su kokiu didžiausiu iššūkiu susidūrėte savanoriaudami miesto gimtadienio šventėje?
Dovydas: Man, asmeniškai, sunkiausia buvo sutarti su kai kuriais šventės organizatoriais – keletas iš jų buvo labai uždari, todėl buvo sunku bendrauti ir rasti kompromisus.
Miglė S.: Pritariu Dovydui. Pastebėjome, kad organizatoriai, atvykę iš kitų miestų, su mumis bendravo mieliau ir šilčiau nei mūsų kraštiečiai.
Dovydas: Dar vienas iššūkis – nesusišnekėjimas tarpusavyje. Teko žaisti „sugedusį telefoną“, nes retai savanoriai susiburdavo vienoje vietoje, todėl iškildavo absurdiškų situacijų.
Miglė V.: Aš, asmeniškai, šiais metais nesusidūriau su jokiais iššūkiais, viskas vyko labai sklandžiai ir tuo labai džiaugiuosi!
Ką miesto gimtadienio metu veikti labiausiai nepatiko? Kodėl?
Dovydas: Tokios veiklos tikrai nebuvo. Viską veikti, kai esi su draugais, buvo labai smagu. Na, nebent, nuobodžiausia buvo sėdėti informacijos centre.
Miglė S.: Pritariu! Taip buvo vien todėl, nes norėjosi vis kažką veikti, vaikščioti, o ten reikėjo sėdėti. Beje, buvo sunku surasti, kas galėtų tave pakeisti, ir to priežastis labai aiški. Žinoma, ten taip pat būdavo smagu pabūti, kai jau visai nuvargsti.
Kuri su savanoryste susijusi veikla per Alytaus miesto gimtadienį paliko didžiausią įspūdį?
Miglė V.: Man tai suolų nešiojimas. Atrodo – „kokia nesąmoninga veikla“, tačiau man kaip tik labai patiko, nes tai dariau kartu su kitais savanoriais, o su jais – visada linksma.
Dovydas: Man didžiausią įspūdį paiko šventinės įmonių eisenos „Spalvotas Alytus“ koordinavimas. Buvo smagu bendrauti su žmonėmis, padėti surasti jiems paskirtą vietą ir tiesiog pasigrožėti kiekvieno dalyvio pasiruošimu šventės atidarymui.
Miglė V.: Taip! Eisenos metu turėjom racijas, o su jomis pažaisti buvo labai smagu!
Papasakokite apie AMD’17 savanorių komandą. Kokių sunkumų iškilo daugiausiai dirbant komandoje?
Dovydas: Komandą šiais metais turėjome labai puikią! Visi sutarėm, greitai susibendravom. Didelių sunkumų, manau, neturėjome. Na, gal tik tai, kad dauguma iš mūsų buvome labai užmaršūs, tad dažnai pamiršdavome ateiti į susitartas vietas. O kai neateidavome, vienas kitą surasti didelėje minioje buvo sunkoka.
Miglė V.: O man didžiausias sunkumas – savanorių koordinacija. Šiais metais mūsų buvo dvidešimt du, tačiau į darbus pavyko prisikviesti tik po penkis ar septynis. Buvo lengva atskirti, kurie savanoriai dirbo nuoširdžiai, o kurie atėjo tiesiog pasivaikščioti po minią su savanorio apranga ir pavalgyti. Mano nuomone, kitais metais miesto šventėje galėtų būti mažiau, tačiau atsakingesnių savanorių. Juk geriau yra kokybė, o ne kiekybė.
Papasakokite, kokia yra savanorio per Alytaus miesto dienas dienotvarkė.
Miglė S.: Visas dienas ji buvo skirtinga. Darbus pradėjome jau ketvirtadienį, per pietus. Reikėjo paruošti erdves miesto šventės veikloms. Penktadienį kėlėmės penktą valandą ryto ir grįžome namo apie devintą.
Dovydas: Kiti, kurie penktadienį atėjo vėliau, liko iki vėlumos.
Miglė S.: Šeštadienį darbai prasidėjo aštuntą valandą ryto ir grįžome apie pirmą nakties. Sekmadienį savanoriavome trumpiausiai – nuo vienuoliktos iki penkių vakaro.
Dovydas: O pati veikla buvo įvairiausia: nuo pagalbinės – suolų nešiojimo, palapinių statymo – iki organizacinės. Darbus savanorių grupelėms paskirstydavo mūsų koordinatorius Tomas Nikulinas.
Miglė V.: Dažnai pasidarydavome pertraukas, išeidavome pasivaikščioti į mugę, jei vykdavo koncertas – pašokti ir padainuoti su visais šventės dalyviais. Smagiausia ir yra tai, kad būdamas savanoriu vis tiek gali jaustis visaverčiu miesto šventės dalyviu ir ja mėgautis!
Kaip vienu sakiniu apibūdintumėte savo patirtį Alytaus miesto šventės metu?
Miglė S.: Trys dienos prabėgo labai greitai, bet turiningai, nes gavome labai daug neįkainojamos patirties.
Na, atitolkime nuo Alytaus miesto šventės. Kaip manote, ar Alytuje sunku surasti vietų ir renginių, kuriuose galima vykdyti savanorišką veiklą? Kur jūs patys ieškote vietų, kuriose galėtumėt dalyvauti kaip savanoriai?
Dovydas: Dažniausiai informacijos ieškau socialinėje erdvėje – Facebook‘e ir sužinau iš savo draugų.
Miglė V.: Facebook‘e yra labai daug savanorių grupių, kuriose galite rasti visą reikiamą informaciją. Pati dažniausiai registruojuosi į „Savanorystės tiltų“ koordinuojamus ir organizuojamus renginius.
Kaip dažnai savanoriaujat? Kaip sekasi suderinti mokslus ir savanorystę? Ar planuojat tęsti šią veiklą ir studijų metais?
Dovydas: dažniausiai savanoriauju vasaros metu arba po pamokų. Niekados neinu savanoriauti pamokų metu, nes tai – laisvalaikio užsiėmimas.
Miglė V.: Aš šiais metais labai dažnai savanoriavau pamokų metu ir tai kišo koją mano mokslams. Pritariu Dovydui, kad geriausia savanoriauti yra vasarą ir pasilikti tai kaip laisvalaikio užsiėmimą. O sustoti būti savanore tikrai nežadu – net planuoju rinktis tokią studijų kryptį, kuri man leis pačiai rengti renginius, į kuriuos kviesiu pagalbininkus! Beje, juk dabar savanorystė gali jums pridėti papildomų balų stojant į universitetus, tačiau jūs turite dalyvauti ilgalaikiuose projektuose su tokiomis organizacijomis kaip „Raudonasis kryžius“ ir „Maisto bankas“…
O jūs patys bandėte kada nors savanoriauti ilgalaikiuose projektuose?
Miglė V.: Ne, tačiau visada yra galimybė prisijungti.
Dovydas: Šiuo metu renkamės trumpalaikius projektus, dažniausiai pramoginius renginius. Žinoma, man savanoriauti tiktų bet kur, svarbiausia – kad būtų smagu!
Kaip galvojate, kokios yra savanoriškos veiklos perspektyvos Alytuje? Kokia yra ar bus „naujoji“ savanorių karta?
Dovydas: Perspektyvos yra labai optimistiškos. Jau dabar matau, kad „naujoji“ Alytaus savanorių karta yra gerokai aktyvesni už mus ir tikrai neleis tokiai veiklai kaip savanorystė likti šešėlyje.
Miglė S.: Aš pritariu Dovydui. Matau, kad Alytuje yra labai daug jaunimo, tiesiog trokštančio kažką veikti, bet dažnai jiems koją pakiša jaunas amžius. Kai ateis jų laikas, jie tikrai aktyvumu mus pralenks!
Miglė V.: Alytus visada išliks savanorių miestu, kad ir kokia karta bebus. Svarbiausia, kad turime tikrai geras organizacijas, kurios geba produktyviai rengti renginius ir pritraukti savanorius.
Ką norite palinkėti ateities savanoriams?
Dovydas: Dirbkit daug ir nuoširdžiai, bet visada raskit laiko ir poilsiui. Geras savanoris – žvalus savanoris.
Miglė S.: Nebijokite atsiskleisti, mėgaukitės kiekviena galimybe bei vertinkite kartu su savanoryste įgaunamą patirtį.
Miglė V.: Būkite aktyvūs ir šiuo aspektu pralenkite mus! Nestabdykite savęs, drąsiai bandykit įsitraukti į kuo įvairesnę veiklą ir visada paskatinkite savanoriauti savo draugus, šeimą bei artimuosius!
Liveta Cibulskaitė www.savanorystestiltai.lt
Alytaus miesto dienų savanorių asmeninės fotografijos