Interviu su Alytaus lėlių teatro „Aitvaras“ vadove Loreta Skruibiene

Šį mėnesį galima būtų vadinti „teatro žmonių mėnesiu“. Kovo 21-oji – Tarptautinė lėlininkų diena, 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Šių teatrui svarbių dienų proga portalas dzukijosveidas. lt pakalbino Alytaus lėlių teatro „Aitvaras“ įkūrėją, režisierę ir vadovę Loretą Skruibienę.

Praeitų metų pabaigoje „Aitvaras“ atšventė 20-metį. Koks buvo šis laikotarpis?

Labai įvairus, sakyčiau spalvotas, pilnas nuotykių, įvykių, sėkmių ir nesėkmių. Jis buvo įdomus ir smagus, tačiau tuo pačiu sudėtingas ir sunkus. Per dvidešimt savo gyvavimo metų praėjome ugnį ir vandenį. Tiesa, pradžia sudėtinga nebuvo – įsivažiavome greitai, nes „Aitvaro“ veiklą rėmė savivaldybė, tačiau sunkumai prasidėjo, kai finansavimas buvo stipriai apkarpytas. Lėlių teatrui veiklą tęsti be lėšų, kabinantis tik į žiūrovą, labai nelengva. O šiandien mes net nebegalime sau leisti būti aktoriais, esame kaip savanoriai, dirbame praktiškai be algų.

Niekada nekilo minčių viską mesti ir užrakinti teatro duris, juk esate dailininkė, veiklos surastumėte?

Visokių tų minčių buvo. Prieš kelis metus iš savivaldybės gavome pinigų tiek, kad pakako tik už patalpas susimokėti. Pasakiau aktoriams, kad aš neturiu iš ko jiems mokėti algų ir mokesčių valstybei, visi užsiregistravome darbo biržoje. Pasitarėme, kad praeis žiemos šventės, suvaidinsime suplanuotus spektaklius, tyliai užsidarysime ir bus viskas. Tą rudenį net nerašėme jokio kultūrinio projekto, nes peržiūrėję nuostatus įsitikinome, kad neturime galimybių gauti finansavimo. Tai galutinai patvirtino apsisprendimą stabdyti teatro veiklą. Tačiau sujudo mažųjų žiūrovų tėvai – surinko parašus ir nunešė juos į savivaldybę, ši skyrė pinigų ir taip mes išsigelbėjome.

Su tuo finansavimu, apskritai, vyksta įdomūs dalykai. Kasmet keičiami kultūros projektų nuostatai, priimami vis nauji sprendimai. Jokio pastovumo, visiškas chaosas. Keičiasi miesto valdžia, keičiasi požiūriai, o kur dar politiniai žaidimai ir intrigos. Aš pati dirbu su vaikais, bet tai, kas vyksta mūsų mieste su kultūra prilygsta vaikų darželiui.

O kas, jūsų akimis, vyksta?

Neesu pesimistė gyvenime, bet nematau nieko gero, kultūros situacija liūdna šalies mastu. Žmonėms trūksta pinigų maistui, ką jau kalbėti apie apsilankymą teatre. Vaikai mėgsta lėlių teatrą, tačiau apsilankyti jame gali retas. Kultūrą regionuose suvalgė šalies politika, autorinės sutartys yra apkrautos mokesčiais, žmonės masiškai emigruoja, finansavimas stipriai sumažintas.

Profesionaliems lėlių teatrams kenkia mėgėjai, su patentais dirbantys aktoriai, mažiesiems žiūrovams siūlantys pigius, tačiau menkos vertės,turinio ir prasmės neturinčius spektaklius. Tai, kad valdžia skiria mažiau pinigų profesionaliems lėlių teatrams, leidžia bujoti tiems mėgėjiškiems pasirodymams, kas menkina ir pačių vaikų suvokimą apie spektaklių kokybę.

Kalbant apie Alytų, čia liko tik biudžetinės kultūros įstaigos, kurios tarpusavyje draskosi dėl pinigų. Kūrėjai ir menininkai paskendę ambicijose, tarp kultūros atstovų yra žiaurus susiskaldymas, vieni kitų nemėgsta, pavydi, pinigų visiems mažai. Tokioje situacijoje kažko gero būti tiesiog negali.

Jei turėtumėte galimybę pradėti viską nuo pradžių, ar imtumėtės tos pačios veiklos?

Nežinau, tikriausiai ne. Savo laiką skirčiau daugiau kūrybai, o ne taškymusi emocijomis be jokio reikalo. Per tuos metus visą laiką kažko ieškojau, o kūrybai laiko skyriau tikrai per mažai. Nepaisant to, aš džiaugiuosi, juk kiekviena patirtis gyvenime yra kažkuo naudinga.

Mes, „Aitvaro“ aktoriai, labai mylime savo profesiją ir vis tiek jaučiamės reikalingi. Žiūrovai – pagrindinis variklis, skatinantis eiti į priekį. Džiugu, kad atostogų į Lietuvą sugrįžę emigrantai kaskart su savo atžalomis apsilanko mūsų spektakliuose, dėkoja, kad esame, kad dirbame. Kartais ir mes pas juos nuvykstame su kokiu spektakliu.

Koks „Aitvaro“ žiūrovas yra šiandien, koks jis buvo prieš 20 metų? Kaip pavyksta lėlių pasirodymais sudominti šio technologijų amžiaus vaikus?

Manau, kad mūsų žiūrovas išliko toks pat. Dzūkijos regiono vaikų norai per porą dešimtmečių nepasikeitė, jie vis dar nori pasakos ir lėlių, šiuolaikinis menas jiems nėra pagrindinis dalykas. Gal taip yra dėka mūsų šaknų, prigimties, tradicijų ir auklėjimo. Pas mus stipriai jaučiasi ta dvasinė stagnacija.

Savo žiūrovą esame išsiugdę. Nors mėgėjiški teatrai ir kenkia, tačiau po mūsų spektaklių vaikai lieka sužavėti. Galbūt pasirodysiu nekukli, bet juos tikriausiai patraukiame savo paprastumu. Jei aktorius nesuras ryšio su žiūrovu, tai spektaklis bus nepavykęs ir žiūrovas daugiau nebesugrįš. Čia ta stebuklinga gija, kurią aktorius turi arba ne. Jei mūsų spektakliuose žmonės lankosi jau 20 metų, tai tikriausiai mes tą giją turime.

Tiesa, pastebiu, kad pastaruoju metu daugėja vaikų, turinčių nepilnavertiškumo jausmą, ko ankščiau tikrai nebuvo. Tą tikriausiai įtakojo pasikeitusi švietimo sistema, patyčių problema, kitoks tėvų auklėjimas.

Kovo 21-ąją minėjote savo profesijos dieną, 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Ko palinkėtumėte kolegoms, žiūrovams, miesto valdžiai?

Kolegoms palinkėsiu gyventi draugiškai, labiau mylėti vienas kitą, nes tos pagiežos gyvenime ir taip labai daug. Žinoma, kūrybinės sėkmės, nes kūryba yra toks dalykas, kuris teikia žmogui laisvę ir džiaugsmą. Kuo daugiau užsiimi gražiais darbais, tuo mažiau laiko lieka pykčiams.

Politikams linkiu ateiti į protą ir suvokti, kad be kultūros žmogus yra plikas ir piktas, o žiūrovams – uždirbti daugiau, kad užtektų ne tik maistui, bet ir bilietui į teatrą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.