Paskatino gražus ir užkrečiantis pavyzdys
Šįmet Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazistai tradiciniame tarptautiniame pagarbos bėgime ,,Gyvybės ir mirties keliu” dalyvavo jau septintąjį kartą. Pirmą kartą dalyvauti bėgime paskatino gražus ir užkrečiantis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnų pavyzdys. Gimnazija su Karo akademija pasirašiusi tęstinę draugystės, bendravimo ir bendradarbiavimo sutartį pagal projektą ,,Dviejų generolų pavyzdžiu ugdome jaunąją kartą” (projektą koordinuoja lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rita Ališauskienė). Bėgikai ryžtasi išbandyti jėgas įveikdami devynių kilometrų nuotolį ir tokiu būdu pagerbia tuos, kurie paaukojo gyvybę ant Lietuvos laisvės aukuro. Džiugu prisiminti, kad gimnazistai, dalyvavę bėgime, buvo sulaukę išskirtinio Alytaus ir Ročesterio susigiminiavusių miestų komiteto dėmesio – Lietuvos Respublikos garbės konsulas JAV, pirmininkas Rimas A. Česonis, pritarus komiteto nariams, visus dalyvius apdovanojo pinigine premija.
Pagerbę žuvusiųjų atminimą ir padėję gėlių ant Laisvės gynėjų kapų, nuskambėjus Lietuvos himnui ir karių pagarbos salvei paskelbus startą, daugiau kaip šeši tūkstančiai bėgimo dalyvių iš įvairių pasaulio šalių įsiliejo į gyvą pagarbos upę nuo Antakalnio kapinių iki Vilniaus televizijos bokšto. Kartu su šia daugiatūkstantine minia ir mūsų gimnazistai: Ūla Arbačiauskaitė (I b), Ieva Barysaitė (I a), Ieva Geležiūnaitė (IV b), Aida Juškauskaitė (I c), Kristina Kalašnykovaitė (IV c), Gailė Pocevičiūtė (IV c), Aldas Popovas (II c), Lukas Valūnas (II c), Paulina Vinerskaitė (I a), Beatričė Žiurinskaitė (IV a), Ugnė Arbačiauskaitė (IV c) ir vyresnioji kūno kultūros mokytoja Danutė Bučinskienė.
Bėgikės pasidalijo patirtais įspūdžiais
Ieva Barysaitė. ,,Seniai norėjau dalyvauti šiame bėgime. Apie sausio 13-ąją esu labai daug girdėjusi iš savo krikšto tėčio, dalyvavusio visuose tų dienų įvykiuose. Mano šeimoje tvyro patriotinė dvasia: tėtė – karininkas, mama – lietuvių kalbos mokytoja, aš ir sesuo – jaunosios šaulės. Džiugu, kad, nepaisant nuovargio, visi bėgikai bendrauja, šypsosi vieni kitiems, net ir nepažįstamiems, o stebintys palaiko bėgančius – mojuoja, drąsina, ploja… Pagaliau pasiekus finišą buvo neapsakomas jausmas – nuveikėme prasmingą darbą, prisidėjome prie atminimo.”
Aida Juškauskaitė. ,,Daugiausia esu įveikusi 6 km nuotolį. Negalėčiau sakyti, kad buvo labai sunku bėgti 9 kilometrus, nors ir nelengva. Įdomu bėgti per sniegą… Šalia – tiek daug žmonių… Išbandžiau save, pagerbiau žuvusiuosius.”
Ūla Arbačiauskaitė. ,,Dalyvauti bėgime – neapsakomas jausmas. Bėgimui specialiai nesiruošiau, nesitreniravau, todėl įveikti 9 kilometrus nebuvo paprasta. Kad nesustočiau, nepalūžčiau, mane palaikė mintis, kad tai darau dėl tą šaltą naktį žuvusiųjų, sužeistųjų. Šiandien tarsi pakilau aukštyn ugdydama save, supratau, kad gyvenimą noriu paaukoti Lietuvos labui ir, kiek galėsiu, sieksiu tai įgyvendinti.”
Ugnė Arbačiauskaitė. ,,Esu gimusi jau laisvoje Lietuvoje, todėl sunku įsivaizduoti, koks pragaras virė 1991 metų sausio 13-ąją. Tradiciniame bėgime žuvusiems už laisvę pagerbti bėgau pirmą kartą ir tai man buvo didelis iššūkis. Patyriau įvairiausių išgyvenimų: skaudėjo visą kūną, jaučiau, tarsi veide pulsavo kraujas, tačiau begalinis noras pasiekti finišo liniją vertė mane judėti ir nesustoti. Kelias buvo ilgas, sunkus, oro sąlygos taip pat ne iš palankiausių, bet įveikusi visą atstumą jaučiausi laiminga.”
Gailė Pocevičiūtė. ,,Važiuojant į Vilnių užklupo abejonė, ar tikrai sugebėsiu įveikti bėgimo nuotolį, tačiau kūno kultūros mokytoja drąsino ir užkrėtė savo pozityvumu. Kai atvykome į starto vietą, nustebau – tiek daug žmonių susirinko: nuo pačių mažiausių iki senyvo amžiaus. Siekdami bendro tikslo, visiškai nepažįstami žmonės iš skirtingų miestų palaikė vieni kitus, neleido pasiduoti ir sustoti, drąsino žodžiu ar skanduote – tai ir yra įrodymas, kad lietuviai be galo vieningi, stiprūs, kad kartu galime pasiekti labai daug. Bėgimas skatina tautų draugystę – šalia bėgo kariai iš užsienio šalių. Tai įrodo, kad lietuviai neabejingi istorijai, kad svarbu ugdyti patriotiškumą ir skleisti tautiškumo dvasią. Nors buvo sunku bėgti, tačiau džiaugiuosi – nepasidaviau, įveikiau ir atbėgau kupina pačių geriausių emocijų. Lauksiu šio bėgimo ir kitais metais, noriu jausti draugystę bei tautos vienybę.”
Kristina Kalašnykovaitė. ,,Džiaugiuosi, kad bėgime buvau viena iš daugiau nė šešių tūkstančių dalyvių. Nustebinta – nebuvo jokio rungtyniavimo. Beveik visą bėgimą bėgau šalia kūno kultūros mokytojos D. Bučinskienės, ji visą kelią skatino nepasiduoti ir džiugino savo ryžtu, o tai man, nepatyrusiai bėgikei, buvo iš tiesų labai svarbu. Manau, tokie renginiai byloja, kad mūsų tauta ir vieninga, ir ištverminga.”
Mokytoja Danutė Bučinskienė. ,,Aš bėgu jau septintąjį kartą, o šiems gimnazistams bėgimas pirmas, todėl nerimavau dėl mokinių: ar nepavargs, ar pajėgs, ar nepritrūks ryžto… Apie save negalvojau. Bėgti nebuvo sunku. Ypač malonu jausti žmonių palaikymą, girdėti sveikinimo šūksnius. Teigiamų emocijų tiek gavome, kad jų užteks iki kito bėgimo.”
Bėgimo dalyviai buvo apdovanoti atminimo medaliais, tautine atributika, vaišinami karšta arbata. Renginio programoje užrašyti poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: ,,Gyvensime, kovosime jų šviesoje” skamba tarsi priesaika, įpareigojimas, priminimas visiems mums, kad Tėvynėje ugdoma visavertė asmenybė, kad Tėvynė suteikia amžiną šlovę bei nemirtingumą.
Rita Ališauskienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
