Paukščių auginimas alytiškiui – terapija ir poilsis po sunkių darbų

V. Baliukonis

Alytiškiui Vidui Baliukoniui praeitas savaitgalis įsimins ilgam. Iš Kaune vykusios tarptautinės paukščių parodos jaunas vyras grįžo su pačiu aukščiausiu įvertinimu, kaip pats sako, išsipildė viena didžiausių jo svajonių.

Vyro auginamas Ko Šamo veislės gaidys surinko 97 komisijos taškus iš tiek pat galimų, pranoko daugiau kaip 140 kitų paukščių ir tapo parodos čempionu. Ironiška, tačiau „nugalėtojas“ tik per plauką atsidūrė renginyje, mat Vidas abejojo, ar paukštis tilpsiąs į automobilį, nepalikti sparnuočio paragino brolis.

„Ilgai trunkantis ruošimasis parodoms išsekina, tačiau nuovargis pasimiršta, kai kitą rytą pabundi ir suvoki, kad esi nugalėtojas“, – džiaugsmo neslepia V. Baliukonis. Pasak jo, tokiose parodose paukščiai vertinami labai griežtai, turi atitikti pasaulinius veislių standartus, todėl pasiekti aukštus rezultatus labai sunku.

„Griežta ir kompetentinga komisija vertina daugybę dalykų: paukščio snapą, ausis, plunksnas, stotą… Pastebėjus bent vieną veislės standartų neatitinkantį bruožą, fiziškai sveikas paukštis yra diskvalifikuojamas“, – pasakoja alytiškis.

Pomėgis nuo vaikystės

Paukščiai V. Baliukonį supo nuo mažens – balandžius augino tėtis, senelis, dėdė. Bėgant metams jo susidomėjimas sparnuočiais tik augo ir galiausiai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Net pirmoji Vido uždirbta alga buvo išleista ne kam kitam, o nuosavos balandinės statyboms, sekančios – paukščiams, jų priežiūrai.

„Balandžių auginimas – brangus užsiėmimas. Negailėjau tam pinigų, nes tai buvo mano aistra, – sako pašnekovas, netrukęs pelnyti pripažinimą profesionalių balandininkų tarpe. – Turėjau apie šimtą Rostovo figūrinių veislės balandžių, atitinkančių aukščiausius standartus. Tam, kad paukščiai atitiktų juos, reikia juos ne atsakingai prižiūrėti, bet ir šerti specialiais pašarais, stiprinti papildais, kas atsieina ne pigiai“.

Balandžius pakeitė vištos

Tiesa, prieš maždaug penkerius metus alytiškis vis dėlto ryžosi atsisakyti savo taip mėgstamo balandžių auginimo – nusviro rankos, kai didelę dalį paukščių užklupo liga ir jie išgaišo: „Norėjosi verkti, nes visas darbas ir pinigai nuėjo perniek“.

Tačiau netrukus ją pakeitė kita – alytiškis Alovėje, uošvio sodyboje, ėmėsi auginti veislines vištas: „Greitai įsivažiavau – vieną veislę keitė kita, turėjau įvairių fazanų. Nors aistra balandžiams niekur nedingo, tačiau sukūriau šeimą ir negalėjau savo pomėgiui skirti tiek daug pinigų. Gal kadanors sugrįšiu prie jo… Paukščiai yra svarbi mano gyvenimo dalis, norėčiau sukauptas žinias perduoti savo vaikams“.

Šiandien Lietuvos veislinių paukščių augintojų asociacijai priklausančio V. Baliukonio „ūkyje“ – maždaug šimtas įvairių veislių vištų: Šamo, Ko Šamo, Aziliai, Anglijos, Kubos ir Indijos peštukiniai, Malajai ir kitos.

Kelis kartus per savaitę jis važiuoja apžiūrėti savo augintinių, kaskart jais besirūpindamas praleidžia po kelias valandas, tvirtina net perpratęs kiekvieno charakterį. „Tai ne darbas, o malonumas, terapija ir poilsis po sunkios darbo dienos. Pabūnu ten ir į namus grįžtu tarsi naujas žmogus“, – šypsosi V. Baliukonis.

Neringa Andriuškevičiūtė

Asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *