Valstybė sparčiai stiprina gynybą. Tačiau kaip šie sprendimai pasiekia regionus – ar gyventojas žino, kas jį saugos, ar priedanga bus atrakinta, ar technika bus pristatyta laiku, ir ar bendruomenė bus išgirsta, kai šalia jos namų atsiras karinė infrastruktūra?
Lapkričio 6-ąją regionų žiniasklaidos atstovai susitiko su krašto apsaugos ministru Robertu Kaunu. Pats susitikimo formatas buvo svarbus: ministras pristatė ministerijos prioritetus, tačiau didžioji pokalbio dalis buvo skirta žurnalistų klausimams. O jie kilo ne vien apie tai, ką Lietuva perka, bet ir apie tai, ar spėjame pasirengti, ar žinome savo silpnąsias vietas ir kas atsako už saugumą tada, kai sprendimai paliečia konkrečius žmones.
Ministras neslėpė, kad didžiausias Krašto apsaugos ministerijos dėmesys šiandien skiriamas oro gynybai. Jo teigimu, iki 2030 metų oro gynybos sprendimams planuojama investuoti apie du milijardus eurų. Kalbama apie apsaugą nuo orlaivių, sparnuotųjų raketų ir vis dažniau realia grėsme tampančių dronų.
Tačiau svarbiausia ne vien įsigyti atskiras sistemas. Pasak R. Kauno, Lietuva siekia sukurti vientisą oro gynybos sistemą, kurioje būtų sujungiami radarų, akustinių sensorių, pasieniečių kamerų ir kitų tarnybų duomenys. Ministras aiškino, kad net Bendrasis pagalbos centras, į kurį skambina žmonės, pranešantys apie girdimą ar matomą objektą, gali tapti šios informacijos dalimi.
„Viskas turi sueiti į vieną sistemą“, – tokia buvo ministro įvardyta kryptis.
Tai svarbu, nes pastarieji įvykiai parodė, kad drono aptikimas dar nereiškia, jog visa tolesnė reakcija vyks sklandžiai. Gyventojams kyla klausimų, kodėl vienais atvejais skelbiami perspėjimai, kitais vyksta paieškos, o kartais objektų taip ir nepavyksta rasti. Ministras pripažino, kad po konkrečių incidentų tenka peržiūrėti informavimo algoritmus ir juos pritaikyti naujoms situacijoms.
Jis priminė ir technologinės kovos realybę: „Sistemos kovoja su kitomis sistemomis, kad greičiau pamatytų, o jie kuria, kad nepamatytų.“ Kitaip tariant, oro erdvės stebėjimas nėra vien radaro įjungimas – tai nuolatinis technologijų, aptikimo galimybių ir reagavimo sprendimų tobulinimas.
Ministras taip pat pateikė argumentą, kodėl gyventojų perspėjimas kartais gali atrodyti perteklinis: „Geriau yra įspėti negu dėl galimos rizikos visiškai neįspėti.“ Tačiau čia lieka ne mažiau svarbi kita klausimo pusė – ar žmogus, gavęs perspėjimą, tiksliai žino, ką daryti, ir ar sistema, į kurią jis turi kreiptis, iš tiesų pasirengusi padėti?
Pokalbyje nuskambėjo ir mažiau reprezentacinė, bet labai svarbi gynybos stiprinimo pusė – įsigyjamos technikos pristatymo terminai. Ministras pripažino, kad problema ne visada slypi Lietuvos biurokratijoje. Kai kuriais atvejais užsakymai jau pateikti, tačiau gamintojai produkcijos nepristato laiku.
„Mes užsakome, bet ne visuomet gauname laiku“, – sakė R. Kaunas. Jis kalbėjo apie situacijas, kai tiekėjams tenka daryti spaudimą, svarstyti sankcijas ar net sutarčių nutraukimą. Pasak ministro, jeigu valstybė moka pinigus, ji turi turėti galimybę reikalauti ir sutarto rezultato.
Ši mintis ypač svarbi kalbant apie milijardines investicijas. Visuomenei rūpi ne tik bendra suma, bet ir tai, kokios konkrečios sistemos už ją perkamos, kada jos pasieks Lietuvą, kokias grėsmes galės neutralizuoti ir kokių pajėgumų dar trūksta. Vien paskelbti apie pasirašytą sutartį dar nereiškia, kad kariuomenė jau turi reikiamą priemonę.
Ministras pabrėžė ir siekį, kad dalis gynybos užsakymų kurtų naudą Lietuvos ekonomikai – į gamybą, komponentų kūrimą ir inovacijas būtų įtraukiamos šalies įmonės, mokslininkai, inžinieriai. Kaip vieną krypčių jis įvardijo dronų pramonę ir galimybę valstybės užsakymais paskatinti jos plėtrą.
Tačiau kartu pripažįstama, kad Lietuvos gynybos pramonė dar tik kuriama. Todėl kyla natūralus klausimas: kaip suderinti du poreikius – įsigyti tai, ko kariuomenei reikia dabar, ir kartu kurti vietinę gamybą, kuri ateityje mažintų priklausomybę nuo užsienio tiekėjų?
Dar viena svarbi susitikimo tema – kariuomenės plėtra ir jos parengimo kokybė. Ministras paaiškino, kodėl nebuvo pasirinktas paprastas kelias kuo greičiau padidinti šauktinių skaičių.
Pasak jo, kariuomenėje naujus karius rengia patyrę kariai ir instruktoriai. Jeigu šauktinių skaičius būtų didinamas pernelyg sparčiai, dalis profesionalų turėtų daugiau laiko skirti naujokų mokymui, o mažiau – savo pačių kvalifikacijai ir profesinių karių rengimui.
„Ne tik varnelę, kad buvau, bet pilną normalų parengimą“, – taip ministras apibūdino tai, ką turi gauti šauktinis.
Jis aiškino, kad kariuomenės rekomendacijose buvo įvertintos šios rizikos, todėl pasirinktas palaipsnis pajėgumų didinimas ir 2032 metų perspektyva. „Aš pasitikiu kariuomene“, – sakė R. Kaunas, pabrėždamas, kad svarbu išlaikyti profesionalios kariuomenės kokybę, o ne vien pasiekti didesnius skaičius.
Tai reikšmingas paaiškinimas visuomenei, kuri pagrįstai klausia, ar Lietuva spės pasirengti. Kariuomenės dydis svarbus, tačiau ne mažiau svarbu, ar kariai turės instruktorių, ginkluotę, infrastruktūrą ir pakankamai laiko išmokti veikti.
Iš didžiosios gynybos politikos pokalbis persikėlė ir į kasdienybę. Vienas konkrečiausių klausimų – kas atsakingas už priedangų prieinamumą pavojaus metu? Kas turi raktą, kas atrakina duris, kas užtikrina, kad žmonės galės patekti į patalpas ne tik darbo valandomis?
Diskusijoje buvo primintas atvejis, kai įvykio metu žmonėms nepavyko patekti į patalpas, kurios turėjo atlikti priedangos funkciją. Ministras aiškino, kad atsakomybė už priedangų įrengimą, priežiūrą ir realų parengimą tenka savivaldybėms. Krašto apsaugos ministerija prisideda finansavimu, tačiau vietos valdžia turi žinoti savo teritoriją ir organizuoti praktinius sprendimus.
R. Kaunas šią mintį suformulavo labai aiškiai: „Ne apie formalumą mes čia šnekam, o apie realią priedangą.“
Ministras pateikė savivaldybių, kurios pačios investuoja į mobilias priedangas, konteinerius ir būtiną įrangą, pavyzdžių. Jo teigimu, priedanga turi būti ne vien pažymėta žemėlapyje – ji turi būti tinkama, pasiekiama ir iš tikrųjų naudojama.
Tačiau žmogui, gyvenančiam daugiabutyje ar mažesnėje gyvenvietėje, lieka labai konkretus klausimas: jeigu pavojus kiltų naktį, savaitgalį ar šventinę dieną, pas ką kreiptis dėl rakto? Ar yra paskirtas atsakingas žmogus? Ar durys bus atrakintos automatiškai, ar reikės ieškoti darbuotojo, kurio tuo metu gali nebūti?
Tai nėra smulkmena. Tai praktinis pasirengimo patikrinimas, kurio negali pakeisti joks priedangų skaičius ataskaitoje.
Susitikime taip pat iškelta galimybė svarstyti platesnį šaudyklų prieinamumą, kad daugiau žmonių skirtingose vietovėse galėtų mokytis praktinių pasirengimo įgūdžių. Tai dar svarstytina kryptis, tačiau ji atveria platesnį klausimą: ar visuomenė turi pakankamai realių galimybių pasirengti, ar iš jos tik tikimasi būti pasiruošusios?
Po pokalbio su ministru vykęs apsilankymas Pabradės poligone suteikė galimybę į gynybos temą pažvelgti iš kariuomenės pasirengimo pusės. Susitikime ministras buvo kalbėjęs apie Vokietijos brigadą, Lietuvos diviziją ir būtinybę sąjungininkams treniruotis kartu. Vien buvimas Lietuvoje dar nereiškia, kad pajėgos yra pasirengusios veikti kaip viena komanda.
„Turi treniruotis su Lietuvos kariuomene“, – apie atvykstančią Vokietijos brigadą sakė ministras. Jo aiškinimu, bendros pratybos padeda geriau suprasti vieniems kitus ir suderinti veiksmus.
Pabradės poligonas šiuo požiūriu svarbus kaip vieta, kur kariuomenės pasirengimas nėra vien planas dokumentuose. Čia galima suprasti, kodėl reikia mokymo teritorijų, infrastruktūros ir galimybių treniruotis realiomis sąlygomis. Būtent tokį poreikį valstybė nurodo ir kalbėdama apie naują karinę infrastruktūrą.
Dzūkijai tai nėra vien Pabradės istorija. Kapčiamiesčio poligono klausimas mūsų kraštui suteikia šiai diskusijai visai kitą svorį. Kai karinis objektas planuojamas šalia žmogaus namų, valstybės argumentas apie gynybos poreikį yra svarbus, bet jis nepanaikina gyventojų klausimų: kokioje teritorijoje jie gyvens, kokie bus apribojimai, kaip bus užtikrinamas saugumas, kokia bus triukšmo ir aplinkosaugos kontrolė, kas atsakys už žalą ar pasikeitusias gyvenimo sąlygas?
Lietuvos gynybos stiprinimas – tai ne vien kariuomenės, poligonų ar modernios technikos klausimas. Tai bendras valstybės ir visuomenės darbas, kuriame svarbus kiekvienas regionas, kiekviena bendruomenė ir kiekvienas žmogus. Susitikimas su krašto apsaugos ministru ir apsilankymas Pabradės poligone leido pažvelgti į šį procesą iš arčiau – nuo didžiųjų valstybės sprendimų iki konkrečių žmonių kasdienių klausimų. O svarbiausia, kad apie saugumą kalbama ne tik sostinėje: regionų balsas taip pat yra šio dialogo dalis. Kuo daugiau bus atvirumo, bendradarbiavimo ir praktinio pasirengimo, tuo tvirtesnį pagrindą turės visų mūsų saugumas.
