Suaugę žmonės moka daugybę dalykų, kurių nemoka vaikai. Mokame numatyti pasekmes, pasverti sprendimus, prisitaikyti, nutylėti, kai reikia. Tik kartu išmokstame dar vieno dalyko – bijoti suklysti. Kartais taip stipriai, kad dar nieko nepadarę jau žinome, kas gali nepavykti, ką apie mus pagalvos kiti ir kaip atrodysime, jeigu pasirodysime ne tokie protingi, drąsūs ar užtikrinti, kokiais norėtume būti.
Alytaus miesto teatro aktorius Povilas Adomaitis apie šią baimę kalba ne iš šalies. Kadaise pats buvęs drovus vaikinas, nedrįsdavęs užkalbinti merginos, šiandien jis vaidina, veda renginius kelių šimtų žmonių auditorijoms, o savo per daugelį metų teatre sukauptą patirtį atsineša ir į teatrines treniruotes žmonėms, kurie aktoriais tapti visai neketina.
Ir gal čia slypi įdomiausias šios istorijos paradoksas: profesionalus aktorius kitus moko ne vaidinti. Veikiau priešingai – po truputį nusimesti tai, ką per gyvenimą išmokome vaidinti, nebijoti savo balso, judesio, emocijos, nežinojimo, galiausiai – pačių savęs.
Povilas tai vadina savotišku teatro sportu.
„Žmonės ateidami sako, kad turi scenos baimę, nepasitiki savimi, bijo reikšti savo mintis, bijo pokyčių, bijo kažką užkalbinti, tačiau visko išmokstama – reikia tik reguliaraus, pastovaus veiksmo“, – sako aktorius.
Jo mintis paprasta: juk nesitikime sustiprinti kūno vien perskaitę, kaip atliekamas pratimas. Reikia kartoti, judėti, prakaituoti. Panašiai, Povilo įsitikinimu, galima treniruoti ir tai, ko veidrodyje nepamatysi – pasitikėjimą savimi, gebėjimą kalbėti viešai, reaguoti netikėtoje situacijoje, reikšti emocijas ar paprasčiausiai leisti sau suklysti. Į jo treniruotes ateina skirtingo amžiaus ir profesijų žmonės, norintys ne scenos, o pokyčio savo kasdienybėje. Pats Povilas aiškiai pabrėžia nesantis nei psichologas, nei psichoterapeutas. Jis dalijasi tuo, ką pažįsta geriausiai – aktoriaus įrankiais.
Gal šiandien apie juos jis ir gali kalbėti taip užtikrintai todėl, kad pirmiausia viską išbandė savo kailiu.
Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Povilas atėjo visai ne toks, kokį šiandien mato žiūrovai. „Buvau pasimetęs vaikas, naivus, kuklus, nuoširdus, mandagus, visur prisitaikantis, drovus, nedrąsus, bijantis suklysti, jaučiau daug gėdos. Iš dabartinės perspektyvos žiūrint – kaimo bernas, kuris bijojo užkalbinti merginą ir ją pamatęs išrausdavo“, – prisimena jis.
Dabar jam 35-eri. Baigtos vaidybos bakalauro ir magistro studijos, darbai įvairiuose Lietuvos teatruose, scena, renginiai, priešais – kartais 200, kartais 500 žmonių. Ir laisvė, kurios anuomet nebuvo.
Tik ji neatėjo kartu su diplomu.
„Tos baimės suklysti jau labai nedaug, bet galiu drąsiai eiti į klaidą ir suprasti, kad tikrai nesulūšiu“, – sako Povilas. Kiekvieną vaidmenį jis mato ir kaip savotiškus mainus: kuriamam žmogui atiduodi dalį savęs, tačiau kažką iš jo pasiimi ir į savo gyvenimą. Todėl teatras jam seniai nebėra vien darbas, prasidedantis atėjus į repeticiją. „Gyvenu kurdamas ir kuriu gyvendamas“, – taip šį santykį nusako pats aktorius.
O prasidėjo viskas gerokai paprasčiau. Be lemtingo spektaklio, po kurio vaikas būtų pareiškęs šeimai tapsiąs aktoriumi, be ankstyvo pašaukimo istorijos, kurią po daugelio metų būtų gražu pasakoti žurnalistams.
Penktoje klasėje, pradėjus mokytis Alytaus Putinų gimnazijoje, auklėtoja Povilą užrašė į dramos pamokas. Ten jis sutiko dramos mokytoją Airiną, vaidino Mikę Pūkuotuką, Moljerą. Vėliau, kai jau reikėjo pačiam pasirinkti tarp dailės, teatro ir darbų, pasirinko teatrą. Ir savo tuometinių motyvų šiandien neromantizuoja.
„Ten atradau draugų, gaudavom dešimtukų, išleisdavo iš pamokų dėl vaidinimų, tad buvo tikrai smagu. Patiko ir dėmesys, gaunamas būnant scenoje“, – juokiasi prisimindamas.
Mokytojai matė, kad vaidinti sekasi, lietuvių kalbos mokytoja vis užsimindavo apie aktoriaus profesiją. Tačiau baigiant mokyklą būsimo gyvenimo paveikslas vis dar nebuvo toks aiškus. Povilas rinkosi iš trijų profesijų – aktoriaus, kareivio ir jūreivio.
Nugalėjo scena.
Žvelgiant atgal, pasirinkimas gali atrodyti beveik savaime suprantamas. Tačiau profesinis gyvenimas mėgsta sugadinti gražiai surašytas biografijas.
Vienas sunkiausių laikotarpių Povilą pasitiko tuomet, kai studijos jau buvo baigtos. Rankose – magistro diplomas, kūnas ir balsas ištreniruoti, noro dirbti netrūksta. Atrodytų, dabar viskas turėtų prasidėti.
Tik neprasidėjo.
Nebuvo nuolatinio darbo ir pajamų, pasitaikydavo pavienių vaidmenų. O jaunas aktorius jautė, kad būtent dabar galėtų daugiausia.
„Esi energingas, jaunas, stiprus, žvalus, turi daugybę potencialo, turi visus reikalingus įgūdžius, esi geriausios savo formos, bet niekam manęs nereikia“, – atvirai prisimena Povilas.
Aktoriaus profesijoje turbūt ypač sunku pabėgti nuo klausimo „kodėl ne aš?“. Vaidmenys paskirstomi, pagrindinis atitenka kitam, o tu lieki su savimi ir savo įsitikinimu, kad galėjai, sugebėjai, buvai pasiruošęs.
Povilas sako vis dėlto tikėjęs, kad jo kažkam prireiks. Tad, užuot sustingęs laukime, kūrė su bendraminčiais, ieškojo kitų patirčių, mokėsi. Sunkiais etapais jį palaikė ir žmona. Pats savo tuometę būseną šiandien moka apibūdinti ir be didelio dramatizmo – sako svarbiausia buvo „nesikonservuoti kaip agurkėliui“.
O tada ištaria sakinį, kuriame, regis, telpa nemaža dalis aktoriaus profesijos:
„Skulptorius mokosi medžio drožimo technikų, o aš drožiu save.“
Aktoriaus instrumentas iš tiesų nepadedamas į dėklą pasibaigus repeticijai. Jis visada kartu – kūnas, balsas, patirtys, baimės, atmintis, gebėjimas stebėti kitą žmogų. Gal todėl Povilas sako, kad kiekvienas vaidmuo šiek tiek pakeičia ir jį patį.
Šiandien Alytaus miesto teatras jam tapo kūrybos namais. Čia galima nuolat dirbti, neprarasti profesinės formos ir susitikti su žiūrovu. Mažo miesto teatras, žinoma, gyvena kitaip nei didmiesčio. Mažesnė trupė, mažesnė bendruomenė, bet ir gerokai artimesnis ryšys.
„Mes rūpinamės vieni kitais, saugom vieni kitus, norime, kad kolegai viskas pavyktų“, – apie kolegas kalba Povilas.
Artimas ir žiūrovas. Kartais – net labai. Povilas yra sutikęs žmonių, kurie Alytaus miesto teatro spektaklį „Broliai ir seserys“ matė penkiolika kartų. Kita vertus, miesto dydis greitai parodo ir savo ribas: sukūrus naują spektaklį pirmieji rodymai būna pilni, o vėliau aktyvioji teatro bendruomenė jį jau būna mačiusi. Todėl aktorius norėtų daugiau spektaklių, kurių vienu vakaru neįmanoma iki galo „išsemti“, prie kurių norėtųsi sugrįžti ir penktą, ir gal net penkioliktą kartą.
Tačiau pats Povilas ypač mėgsta teatrą tada, kai jis dar nėra pasiruošęs žiūrovui.
Repeticiją.
Publika pamato rezultatą – išmoktą tekstą, sujungtas scenas, kostiumą, muziką, šviesą. Nemato dienų, kai niekas nesulimpa. Pirmųjų skaitymų. Nevykusių bandymų. Klaidos, po kurios staiga atrandamas sprendimas.
„Didžiausias džiaugsmas ir patiriamas tada, kai viskas sulimpa į visumą, kai teatras susikonstruoja kaip konstruktorius“, – pasakoja aktorius.
Repeticija – jautri vieta, ir ne kiekvienas aktorius mėgsta būti stebimas, kol dar ieško. Povilas – priešingai. Jam patinka, kai į tuščią salę užsuka kas nors iš teatro žmonių ir atsisėda. Tuomet jau galima tikrintis: ar veikia?
„Aš labai laukiu, kol kažkas į tą tuščią repeticijų salę atsisės kaip žiūrovas.“
Šioje mintyje yra kažkas labai teatrališko ir kartu labai žmogiško. Gali ilgai ruoštis, mokytis, bandyti, tačiau tam tikru momentu vis tiek reikia kito žmogaus. To, kuris pamatys.
Ir nors scena šiandien yra Povilo darbo vieta, stebuklo jausmo ji neprarado.
„Kūryba mane jaudina, tiesiog veža. Prilygsta stebuklui tai, kad iš tuščios scenos galima kažką sukurti – personažus, emocijas, gyvą buvimą, prikaustyti žiūrovų dėmesį prie to, kas sukurta tarsi iš nieko“, – sako jis.
O pastaruoju metu vieną svarbiausių pamokų apie kūrybą Povilas gauna visai ne teatre.
Namuose auga jo sūnus. Jam dveji metai ir devyni mėnesiai.
Tėtis stebi, kaip vaikas juda, improvizuoja, reiškia emocijas. Be pasiruošimo. Be vertintojo savo galvoje. Vaikas nesvarsto, ar jo judesys pakankamai gražus, ar garsas tinkamas, ar šalia esantis žmogus nepagalvos ko nors negero.
„Laikui bėgant mes išmokstame slėpti emocijas, pamirštame, kaip judėti, kaip reikšti emocijas, o paskui jos įsismelkia į kūną, jeigu jų neišleidi. O vaikas viską leidžia laisvai, tai jo prigimty. Žiūrėdamas į jį ir aš prisimenu, kaip aš mokėjau būti laisvas“, – sako Povilas.
Dar gražesnį skirtumą tarp vaiko ir suaugusiojo jis pastebi kalbėdamas apie klaidas.
Sūnus važiuoja dviračiu. Nukrenta. Atsistoja. Vėl leidžiasi nuo kalniuko ir bando iš naujo. Povilas sako, kad vaikas nebijo suklysti dėl vienos labai paprastos priežasties: jis dar nežino, kas yra klaida.
Mes žinome.
Ir ne tik žinome – kartais klaidą sukuriame mintyse gerokai anksčiau, nei ji apskritai spėja įvykti.
„Suaugusieji yra klaidų ieškotojai – mes sureikšminam klaidas, mąstom, bijom, ką kiti pagalvos, kaip apsikvailinsim. Kai tokios mintys kyla, stabdome save ir nedarome veiksmų. Mano manymu, mes per daug galvojame, ką kiti pagalvos, ir nedarome to, ko patys norime“, – sako aktorius.
Turbūt čia teatro treniruotės ir nustoja būti vien pasakojimu apie teatrą.
Nes nebūtina lipti į sceną, kad bijotum svetimo žvilgsnio. Scena gali būti darbo susirinkimas, kuriame nedrįsti pasakyti savo nuomonės. Naujas žmogus, kurį norėtum užkalbinti. Idėja, kurios nepradedi, nes ji gali nepavykti. Darbas, kurio nesiryžti keisti. Ar paprasčiausias judesys, kurio nedarai, nes kas nors gali pagalvoti, kad nemoki šokti.
Povilas pasakoja matantis pokyčius ir žmonėse, kurie jo treniruotes lanko nuolat. Vieniems atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, kiti išmoktus metodus pritaiko darbe, lengviau komunikuoja su kolegomis ar klientais. Žmonės, kuriems anksčiau būdavo sunku atsipalaiduoti ir laisvai reikšti mintis, anot jo, po truputį tampa veržlesni, kūrybiškesni, labiau linkę ne tik kalbėti apie veiksmą, bet ir veikti.
Pačiam Povilui vienu tokių lūžių tapo improvizacija. Jos principą „sakyk taip“ jis persinešė ir į gyvenimą – ne kaip raginimą sutikti su viskuo, bet kaip drąsą žengti į situaciją dar nežinant tobulo atsakymo.
„Mano gyvenimą pakeitė improvizacija – suteikė daug ryžto ir pasitikėjimo savimi darant veiksmą, kuriant savo gyvenimą, o ne laukiant, kol kažkam manęs prireiks, kažkas mane pakvies“, – sako Povilas.
Šį sakinį įdomu sugretinti su tuo jaunu aktoriumi po magistro studijų – geriausios formos, pasiruošusiu dirbti, bet laukiančiu, kol jo kam nors prireiks.
Šiandien Povilas, regis, laukia mažiau.
Vaidina, veda teatrines treniruotes, oficialius renginius ir privačias šventes, rengia poezijos skaitymus, edukacijas. Ir vis dar turi ilgą sąrašą dalykų, kurių nemoka. Norėtų profesionaliai mokytis koučingo, perprasti rinkodarą, geriau groti gitara ir dainuoti. Dar norėtų išmokti jodinėti, tapyti, žaisti šachmatais. Ir, lyg viso to būtų maža, pastatyti namą nuo pamatų.
„Esu žingeidus, tad noriu išmokti ir to, ko nežinau, kad noriu išmokti“, – nusijuokia jis.
Yra tik viena sritis, kurioje šis nuolat kažkur judantis žmogus, rodos, sąmoningai atsisako skubėti. Tai paprasta kasdienybė.
Povilas sako nemokantis vienu metu daryti kelių dalykų. Jeigu dirba – dirba. Jeigu leidžia laiką su šeima – nori būti su šeima. O jeigu valgo pusryčius, tuomet reikalai tampa visai rimti.
„Jeigu valgau pusryčius, tai turiu valgyti be jokių pašalinių veiksmų, net negaliu kalbėti ar mąstyti, kad pajausčiau maisto skonį.“
Galima nusišypsoti, bet tame yra tas pats principas, apie kurį sukasi nemaža dalis mūsų pokalbio: ne stebėti savęs iš šalies, ne tuo pat metu gyventi dar penkiose vietose, o pabūti ten, kur esi. Povilas nesako, kad jam tai visuomet pavyksta. „Būna visko“, – pripažįsta. Tačiau tokio santykio su gyvenimu siekia.
Todėl pokalbio pabaigoje norėjosi jo paklausti ne apie tai, ką jau padarė. Įdomiau – ko dar nedrįso.
Jeigu Alytuje neliktų finansinių, erdvės ar kitų apribojimų, ką jis norėtų sukurti?
Povilas ilgų išvedžiojimų nepateikia. Norėtų monospektaklio, kuris būtų lyg koncertas, tačiau jame susitiktų poezija, judesys ir improvizacija.
Galėtume šioje vietoje rašyti, kad tai – aktoriaus svajonė.
Bet būtų netikslu.
Nes jis pats pasakė kitaip:
„Ir aš jį sukursiu.“
Šioje istorijoje galbūt tai ir yra svarbiau už teatrą.
Vaikas, kurį į dramos pamokas kažkada turėjo užrašyti auklėtoja. Drovaus vaikino raudonis. Jauno aktoriaus laukimas, kol jo kam nors prireiks. Neužtikrintumas, klaidos, repeticijos, scena, improvizacija. Ir po daugelio metų – mažas sūnus, savo tėčiui netyčia primenantis tai, ką suaugę taip lengvai pamiršta: kol dar nežinai, kad gali suklysti, tiesiog bandai.
Gal suaugusiam žmogui laisvė ir nėra gebėjimas nebeklysti.
Gal tai tik gebėjimas nebesustoti vien todėl, kad gali suklysti.
Povilas Adomaitis, panašu, vis dar to mokosi. Tik dabar – jau ne vienas.
Suaugę žmonės moka daugybę dalykų, kurių nemoka vaikai. Mokame numatyti pasekmes, pasverti sprendimus, prisitaikyti, nutylėti, kai reikia. Tik kartu išmokstame dar vieno dalyko – bijoti suklysti. Kartais taip stipriai, kad dar nieko nepadarę jau žinome, kas gali nepavykti, ką apie mus pagalvos kiti ir kaip atrodysime, jeigu pasirodysime ne tokie protingi, drąsūs ar užtikrinti, kokiais norėtume būti.
Alytaus miesto teatro aktorius Povilas Adomaitis apie šią baimę kalba ne iš šalies. Kadaise pats buvęs drovus vaikinas, nedrįsdavęs užkalbinti merginos, šiandien jis vaidina, veda renginius kelių šimtų žmonių auditorijoms, o savo per daugelį metų teatre sukauptą patirtį atsineša ir į teatrines treniruotes žmonėms, kurie aktoriais tapti visai neketina.
Ir gal čia slypi įdomiausias šios istorijos paradoksas: profesionalus aktorius kitus moko ne vaidinti. Veikiau priešingai – po truputį nusimesti tai, ką per gyvenimą išmokome vaidinti, nebijoti savo balso, judesio, emocijos, nežinojimo, galiausiai – pačių savęs.
Povilas tai vadina savotišku teatro sportu.
„Žmonės ateidami sako, kad turi scenos baimę, nepasitiki savimi, bijo reikšti savo mintis, bijo pokyčių, bijo kažką užkalbinti, tačiau visko išmokstama – reikia tik reguliaraus, pastovaus veiksmo“, – sako aktorius.
Jo mintis paprasta: juk nesitikime sustiprinti kūno vien perskaitę, kaip atliekamas pratimas. Reikia kartoti, judėti, prakaituoti. Panašiai, Povilo įsitikinimu, galima treniruoti ir tai, ko veidrodyje nepamatysi – pasitikėjimą savimi, gebėjimą kalbėti viešai, reaguoti netikėtoje situacijoje, reikšti emocijas ar paprasčiausiai leisti sau suklysti. Į jo treniruotes ateina skirtingo amžiaus ir profesijų žmonės, norintys ne scenos, o pokyčio savo kasdienybėje. Pats Povilas aiškiai pabrėžia nesantis nei psichologas, nei psichoterapeutas. Jis dalijasi tuo, ką pažįsta geriausiai – aktoriaus įrankiais.
Gal šiandien apie juos jis ir gali kalbėti taip užtikrintai todėl, kad pirmiausia viską išbandė savo kailiu.
Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Povilas atėjo visai ne toks, kokį šiandien mato žiūrovai. „Buvau pasimetęs vaikas, naivus, kuklus, nuoširdus, mandagus, visur prisitaikantis, drovus, nedrąsus, bijantis suklysti, jaučiau daug gėdos. Iš dabartinės perspektyvos žiūrint – kaimo bernas, kuris bijojo užkalbinti merginą ir ją pamatęs išrausdavo“, – prisimena jis.
Dabar jam 35-eri. Baigtos vaidybos bakalauro ir magistro studijos, darbai įvairiuose Lietuvos teatruose, scena, renginiai, priešais – kartais 200, kartais 500 žmonių. Ir laisvė, kurios anuomet nebuvo.
Tik ji neatėjo kartu su diplomu.
„Tos baimės suklysti jau labai nedaug, bet galiu drąsiai eiti į klaidą ir suprasti, kad tikrai nesulūšiu“, – sako Povilas. Kiekvieną vaidmenį jis mato ir kaip savotiškus mainus: kuriamam žmogui atiduodi dalį savęs, tačiau kažką iš jo pasiimi ir į savo gyvenimą. Todėl teatras jam seniai nebėra vien darbas, prasidedantis atėjus į repeticiją. „Gyvenu kurdamas ir kuriu gyvendamas“, – taip šį santykį nusako pats aktorius.
O prasidėjo viskas gerokai paprasčiau. Be lemtingo spektaklio, po kurio vaikas būtų pareiškęs šeimai tapsiąs aktoriumi, be ankstyvo pašaukimo istorijos, kurią po daugelio metų būtų gražu pasakoti žurnalistams.
Penktoje klasėje, pradėjus mokytis Alytaus Putinų gimnazijoje, auklėtoja Povilą užrašė į dramos pamokas. Ten jis sutiko dramos mokytoją Airiną, vaidino Mikę Pūkuotuką, Moljerą. Vėliau, kai jau reikėjo pačiam pasirinkti tarp dailės, teatro ir darbų, pasirinko teatrą. Ir savo tuometinių motyvų šiandien neromantizuoja.
„Ten atradau draugų, gaudavom dešimtukų, išleisdavo iš pamokų dėl vaidinimų, tad buvo tikrai smagu. Patiko ir dėmesys, gaunamas būnant scenoje“, – juokiasi prisimindamas.
Mokytojai matė, kad vaidinti sekasi, lietuvių kalbos mokytoja vis užsimindavo apie aktoriaus profesiją. Tačiau baigiant mokyklą būsimo gyvenimo paveikslas vis dar nebuvo toks aiškus. Povilas rinkosi iš trijų profesijų – aktoriaus, kareivio ir jūreivio.
Nugalėjo scena.
Žvelgiant atgal, pasirinkimas gali atrodyti beveik savaime suprantamas. Tačiau profesinis gyvenimas mėgsta sugadinti gražiai surašytas biografijas.
Vienas sunkiausių laikotarpių Povilą pasitiko tuomet, kai studijos jau buvo baigtos. Rankose – magistro diplomas, kūnas ir balsas ištreniruoti, noro dirbti netrūksta. Atrodytų, dabar viskas turėtų prasidėti.
Tik neprasidėjo.
Nebuvo nuolatinio darbo ir pajamų, pasitaikydavo pavienių vaidmenų. O jaunas aktorius jautė, kad būtent dabar galėtų daugiausia.
„Esi energingas, jaunas, stiprus, žvalus, turi daugybę potencialo, turi visus reikalingus įgūdžius, esi geriausios savo formos, bet niekam manęs nereikia“, – atvirai prisimena Povilas.
Aktoriaus profesijoje turbūt ypač sunku pabėgti nuo klausimo „kodėl ne aš?“. Vaidmenys paskirstomi, pagrindinis atitenka kitam, o tu lieki su savimi ir savo įsitikinimu, kad galėjai, sugebėjai, buvai pasiruošęs.
Povilas sako vis dėlto tikėjęs, kad jo kažkam prireiks. Tad, užuot sustingęs laukime, kūrė su bendraminčiais, ieškojo kitų patirčių, mokėsi. Sunkiais etapais jį palaikė ir žmona. Pats savo tuometę būseną šiandien moka apibūdinti ir be didelio dramatizmo – sako svarbiausia buvo „nesikonservuoti kaip agurkėliui“.
O tada ištaria sakinį, kuriame, regis, telpa nemaža dalis aktoriaus profesijos:
„Skulptorius mokosi medžio drožimo technikų, o aš drožiu save.“
Aktoriaus instrumentas iš tiesų nepadedamas į dėklą pasibaigus repeticijai. Jis visada kartu – kūnas, balsas, patirtys, baimės, atmintis, gebėjimas stebėti kitą žmogų. Gal todėl Povilas sako, kad kiekvienas vaidmuo šiek tiek pakeičia ir jį patį.
Šiandien Alytaus miesto teatras jam tapo kūrybos namais. Čia galima nuolat dirbti, neprarasti profesinės formos ir susitikti su žiūrovu. Mažo miesto teatras, žinoma, gyvena kitaip nei didmiesčio. Mažesnė trupė, mažesnė bendruomenė, bet ir gerokai artimesnis ryšys.
„Mes rūpinamės vieni kitais, saugom vieni kitus, norime, kad kolegai viskas pavyktų“, – apie kolegas kalba Povilas.
Artimas ir žiūrovas. Kartais – net labai. Povilas yra sutikęs žmonių, kurie Alytaus miesto teatro spektaklį „Broliai ir seserys“, rež. K. Glušajev, matė penkiolika kartų. Kita vertus, miesto dydis greitai parodo ir savo ribas: sukūrus naują spektaklį pirmieji rodymai būna pilni, o vėliau aktyvioji teatro bendruomenė jį jau būna mačiusi. Todėl aktorius norėtų daugiau spektaklių, kurių vienu vakaru neįmanoma iki galo „išsemti“, prie kurių norėtųsi sugrįžti ir penktą, ir gal net penkioliktą kartą.
Tačiau pats Povilas ypač mėgsta teatrą tada, kai jis dar nėra pasiruošęs žiūrovui.
Repeticiją.
Publika pamato rezultatą – išmoktą tekstą, sujungtas scenas, kostiumą, muziką, šviesą. Nemato dienų, kai niekas nesulimpa. Pirmųjų skaitymų. Nevykusių bandymų. Klaidos, po kurios staiga atrandamas sprendimas.
„Didžiausias džiaugsmas ir patiriamas tada, kai viskas sulimpa į visumą, kai teatras susikonstruoja kaip konstruktorius“, – pasakoja aktorius.
Repeticija – jautri vieta, ir ne kiekvienas aktorius mėgsta būti stebimas, kol dar ieško. Povilas – priešingai. Jam patinka, kai į tuščią salę užsuka kas nors iš teatro žmonių ir atsisėda. Tuomet jau galima tikrintis: ar veikia?
„Aš labai laukiu, kol kažkas į tą tuščią repeticijų salę atsisės kaip žiūrovas.“
Šioje mintyje yra kažkas labai teatrališko ir kartu labai žmogiško. Gali ilgai ruoštis, mokytis, bandyti, tačiau tam tikru momentu vis tiek reikia kito žmogaus. To, kuris pamatys.
Ir nors scena šiandien yra Povilo darbo vieta, stebuklo jausmo ji neprarado.
„Kūryba mane jaudina, tiesiog veža. Prilygsta stebuklui tai, kad iš tuščios scenos galima kažką sukurti – personažus, emocijas, gyvą buvimą, prikaustyti žiūrovų dėmesį prie to, kas sukurta tarsi iš nieko“, – sako jis.
O pastaruoju metu vieną svarbiausių pamokų apie kūrybą Povilas gauna visai ne teatre.
Namuose auga jo sūnus. Jam dveji metai ir devyni mėnesiai.
Tėtis stebi, kaip vaikas juda, improvizuoja, reiškia emocijas. Be pasiruošimo. Be vertintojo savo galvoje. Vaikas nesvarsto, ar jo judesys pakankamai gražus, ar garsas tinkamas, ar šalia esantis žmogus nepagalvos ko nors negero.
„Laikui bėgant mes išmokstame slėpti emocijas, pamirštame, kaip judėti, kaip reikšti emocijas, o paskui jos įsismelkia į kūną, jeigu jų neišleidi. O vaikas viską leidžia laisvai, tai jo prigimty. Žiūrėdamas į jį ir aš prisimenu, kaip aš mokėjau būti laisvas“, – sako Povilas.
Dar gražesnį skirtumą tarp vaiko ir suaugusiojo jis pastebi kalbėdamas apie klaidas.
Sūnus važiuoja dviračiu. Nukrenta. Atsistoja. Vėl leidžiasi nuo kalniuko ir bando iš naujo. Povilas sako, kad vaikas nebijo suklysti dėl vienos labai paprastos priežasties: jis dar nežino, kas yra klaida.
Mes žinome.
Ir ne tik žinome – kartais klaidą sukuriame mintyse gerokai anksčiau, nei ji apskritai spėja įvykti.
„Suaugusieji yra klaidų ieškotojai – mes sureikšminam klaidas, mąstom, bijom, ką kiti pagalvos, kaip apsikvailinsim. Kai tokios mintys kyla, stabdome save ir nedarome veiksmų. Mano manymu, mes per daug galvojame, ką kiti pagalvos, ir nedarome to, ko patys norime“, – sako aktorius.
Turbūt čia teatro treniruotės ir nustoja būti vien pasakojimu apie teatrą.
Nes nebūtina lipti į sceną, kad bijotum svetimo žvilgsnio. Scena gali būti darbo susirinkimas, kuriame nedrįsti pasakyti savo nuomonės. Naujas žmogus, kurį norėtum užkalbinti. Idėja, kurios nepradedi, nes ji gali nepavykti. Darbas, kurio nesiryžti keisti. Ar paprasčiausias judesys, kurio nedarai, nes kas nors gali pagalvoti, kad nemoki šokti.
Povilas pasakoja matantis pokyčius ir žmonėse, kurie jo treniruotes lanko nuolat. Vieniems atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, kiti išmoktus metodus pritaiko darbe, lengviau komunikuoja su kolegomis ar klientais. Žmonės, kuriems anksčiau būdavo sunku atsipalaiduoti ir laisvai reikšti mintis, anot jo, po truputį tampa veržlesni, kūrybiškesni, labiau linkę ne tik kalbėti apie veiksmą, bet ir veikti.
Pačiam Povilui vienu tokių lūžių tapo improvizacija. Jos principą „sakyk taip“ jis persinešė ir į gyvenimą – ne kaip raginimą sutikti su viskuo, bet kaip drąsą žengti į situaciją dar nežinant tobulo atsakymo.
„Mano gyvenimą pakeitė improvizacija – suteikė daug ryžto ir pasitikėjimo savimi darant veiksmą, kuriant savo gyvenimą, o ne laukiant, kol kažkam manęs prireiks, kažkas mane pakvies“, – sako Povilas.
Šį sakinį įdomu sugretinti su tuo jaunu aktoriumi po magistro studijų – geriausios formos, pasiruošusiu dirbti, bet laukiančiu, kol jo kam nors prireiks.
Šiandien Povilas, regis, laukia mažiau.
Vaidina, veda teatrines treniruotes, oficialius renginius ir privačias šventes, rengia poezijos skaitymus, edukacijas. Ir vis dar turi ilgą sąrašą dalykų, kurių nemoka. Norėtų profesionaliai mokytis koučingo, perprasti rinkodarą, geriau groti gitara ir dainuoti. Dar norėtų išmokti jodinėti, tapyti, žaisti šachmatais. Ir, lyg viso to būtų maža, pastatyti namą nuo pamatų.
„Esu žingeidus, tad noriu išmokti ir to, ko nežinau, kad noriu išmokti“, – nusijuokia jis.
Yra tik viena sritis, kurioje šis nuolat kažkur judantis žmogus, rodos, sąmoningai atsisako skubėti. Tai paprasta kasdienybė.
Povilas sako nemokantis vienu metu daryti kelių dalykų. Jeigu dirba – dirba. Jeigu leidžia laiką su šeima – nori būti su šeima. O jeigu valgo pusryčius, tuomet reikalai tampa visai rimti.
„Jeigu valgau pusryčius, tai turiu valgyti be jokių pašalinių veiksmų, net negaliu kalbėti ar mąstyti, kad pajausčiau maisto skonį.“
Galima nusišypsoti, bet tame yra tas pats principas, apie kurį sukasi nemaža dalis mūsų pokalbio: ne stebėti savęs iš šalies, ne tuo pat metu gyventi dar penkiose vietose, o pabūti ten, kur esi. Povilas nesako, kad jam tai visuomet pavyksta. „Būna visko“, – pripažįsta. Tačiau tokio santykio su gyvenimu siekia.
Todėl pokalbio pabaigoje norėjosi jo paklausti ne apie tai, ką jau padarė. Įdomiau – ko dar nedrįso.
Jeigu Alytuje neliktų finansinių, erdvės ar kitų apribojimų, ką jis norėtų sukurti?
Povilas ilgų išvedžiojimų nepateikia. Norėtų monospektaklio, kuris būtų lyg koncertas, tačiau jame susitiktų poezija, judesys ir improvizacija.
Galėtume šioje vietoje rašyti, kad tai – aktoriaus svajonė.
Bet būtų netikslu.
Nes jis pats pasakė kitaip:
„Ir aš jį sukursiu.“
Gal todėl teatrinės treniruotės čia tampa ne tiek pasakojimu apie sceną, kiek galimybe saugiai pabandyti tai, kam kasdienybėje kartais pritrūksta drąsos. Kalbėti garsiau, reaguoti spontaniškiau, nebijoti atrodyti juokingai, suklysti ir pamatyti, kad nuo to niekas nesugriūva. Povilas ir pats vis dar mokosi tos laisvės, tik dabar savo patirtimi dalijasi su tais, kurie norėtų jos daugiau ir savo gyvenime.
Nes pokytis nebūtinai prasideda nuo didelio sprendimo. Kartais užtenka ateiti ten, kur gali pabandyti kitaip nei įprastai. O tada gal ir nulipus nuo scenos tampa šiek tiek lengviau nebesustoti vien todėl, kad gali suklysti.