Kaip išmokyti vaiką palaukti ir nepasiduoti pirmajam norui?

Įprotį dažniausiai suprantame kaip reguliariai atliekamą veiksmą – susitvarkyti kambarį, išsivalyti dantis ar į taupyklę įdėti monetą. Tačiau vaikų ugdyme ne mažiau svarbūs yra ir mąstymo įpročiai.

Tai gebėjimas tam tikrose situacijose sustoti ir pagalvoti, neskubėti, ieškoti kelių sprendimų, palyginti galimybes, numatyti pasekmes, atkakliai siekti tikslo, valdyti impulsą, pasimokyti iš klaidos ar paprašyti pagalbos, kai jos reikia.

Visi šie gebėjimai tiesiogiai susiję ir su tuo, kaip vaikas ateityje elgsis su pinigais.

Savikontrolė – viena svarbiausių finansinių kompetencijų

Vaikui, kuris išmoksta prieš veikdamas sustoti ir pagalvoti, vėliau gali būti lengviau atsispirti impulsyviam pirkiniui.

Tam, kuris geba siekti ilgalaikio tikslo, bus lengviau taupyti. O vaikui, kuris nebijo suklysti ir geba aptarti savo sprendimą, ateityje bus paprasčiau mokytis iš finansinių klaidų.

Ne mažiau svarbus ir emocijų pažinimas. Suprasdamas savo savijautą vaikas gali lengviau atpažinti, kada noras pirkti kyla ne iš tikro poreikio, o iš liūdesio, nuobodulio ar noro pritapti prie kitų.

Todėl finansinis ugdymas prasideda ne nuo sudėtingų ekonominių sąvokų, o nuo gebėjimo valdyti save.

Kodėl svarbu mokyti vaiką palaukti?

Gebėjimas atidėti norimo atlygio gavimą yra viena svarbiausių savireguliacijos dalių.

Vaikui tai gali reikšti labai paprastus pasirinkimus: šiandien neišleisti visų kišenpinigių, palaukti, kol bus sutaupyta didesniam pirkiniui, parduotuvėje neimti pirmo patikusio daikto ar pasirinkti vieną pirkinį vietoj kelių.

Tai nėra vien klusnumo klausimas.

Vaikas mokosi, kad pirmasis impulsas nėra vienintelė galima reakcija. Jis gali sustoti, pagalvoti, apsvarstyti alternatyvas ir pasirinkti tai, kas jam bus naudingiau vėliau.

Žinoma, savikontrolė formuojasi palaipsniui, todėl iš mažo vaiko negalima tikėtis tokio pat gebėjimo valdyti impulsus kaip iš suaugusiojo. Tačiau galima kurti aplinką, kurioje šis gebėjimas nuosekliai lavinamas.

Vietoj draudimo – klausimai

Vien pasakyti vaikui „nepirk“ dažnai nepakanka.

Kur kas vertingiau paklausti:

„Ar tu šito nori dabar, ar tai tau svarbu ilgesniam laikui?“

„Kas nutiks tavo sutaupytiems pinigams, jeigu juos išleisi šiandien?“

„Ar norėtum palaukti iki rytojaus ir tada nuspręsti?“

„Kokius dar pasirinkimus turi?“

Tokie klausimai ilgainiui gali tapti paties vaiko vidiniu dialogu. Suaugusiojo balsą pamažu pakeičia gebėjimas save sustabdyti, įvertinti situaciją ir sąmoningai pasirinkti.

Žodžiai apie pinigus taip pat ugdo

Mažas vaikas iš pradžių savo veiksmus reguliuoja padedamas suaugusiojo kalbos. Vėliau jis pradeda kalbėtis pats su savimi, o ilgainiui toks išorinis kalbėjimas tampa vidiniu mąstymu.

Todėl labai svarbu, kaip su vaikais kalbame apie pinigus.

Pasakymas „mes negalime sau to leisti“ vaikui gali skambėti kaip žinia, kad šeimai trūksta pinigų ar net gresia nesaugumas.

Visai kitokią prasmę turi sakinys: „Šiuo metu šiam pirkiniui pinigų neskiriame.“ Jis parodo, kad šeima turi prioritetus ir sąmoningai renkasi, kam išleisti pinigus.

Vietoj „tai per brangu“ galima sakyti: „Palyginkime, ar šis daiktas vertas tokios kainos.“

Vietoj „tu iššvaistei pinigus“ – „Pažiūrėkime, ką kitą kartą galėtum padaryti kitaip.“

O vietoj „tau dar per anksti suprasti“ – „Paaiškinsiu taip, kad tau būtų aišku.“

Tikslas – ne baimė išleisti, o gebėjimas pasirinkti

Kalba gali vaikui sukelti baimę ir gėdą, tačiau gali ugdyti ir smalsumą, atsakomybę bei pasitikėjimą savimi.

Finansiškai ugdydami vaiką nesiekiame, kad jis bijotų išleisti pinigus.

Svarbiausia, kad jis išmoktų sąmoningai spręsti, kada verta išleisti, kada taupyti, kada dalytis ir kada pasakyti „ne“.

Būtent toks gebėjimas sustoti, įvertinti situaciją ir priimti apgalvotą sprendimą vėliau tampa viena svarbiausių finansinio raštingumo dalių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *