Užsukę į Alytuje, Pievų gatvėje įsikūrusią parduotuvę „Senovės prabanga“ pirkėjai tikina pasijuntantys tarsi muziejuje, mat viskas čia – baldai, šviestuvai, paveikslai, indai, kiti daiktai ir interjero detalės, atkeliavę iš praeities. Nupūtus dulkes, suremontavus ir prikėlus antram gyvenimui visi jie laukia naujų šeimininkų.
„Kaip įsisukau į prekybos senaisiais baldais verslą?, – atkartodamas klausimą akimirkai atmintį perkrato „Senovės prabangos“ šeimininkas alytiškis Raimundas Pocius. – Ogi prieš devyniolika metų, kai įsigijau milžiniškas patalpas ir svarsčiau, kuo galėčiau jas užpildyti.
Atsitiktinai sutikau seną draugą, turėjusį antikvarinių baldų prekybos verslą, tačiau ketinusį mesti jį ir emigruoti į JAV. Jo verslą perpirkau ir perkėliau į Alytų, neišradinėjau dviračio – kaip suktis jame, man buvo parodyta. Vėliau jau savarankiškai pradėjau gabenti senovinius baldus ir daiktus iš Olandijos, Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Danijos, Švedijos, Anglijos“.
Anot verslininko, pradėti prekiauti prabangiais baldais ir daiktais Alytuje – mieste, kurio gyventojų perkamoji galia labai kukli, buvo didžiulė rizika, todėl ilgainiui buvo nuspręsta pradėti prekybą internetu. Šiandien maždaug 80 procentų „Senovės prabangos“ prekių taip iškeliauja į lietuvių ar užsieniečių namus. Senienas medžioja dizaineriai, įrenginėjantys viešbučių, atstatomų dvarviečių, privačių namų interjerus. Jau esama nuolatinių pirkėjų.
„Mūsų klientai – žmonės, galintys sau leisti įsigyti vertingą daiktą. Antikvarinis baldas jiems tampa investicija, žinant, kad vaikai jo neišmes“, – klientų poreikius atskleidžia ilgametė parduotuvės darbuotoja Roma, kurios jau seniai nestebina čia užsukančios moksleivių ekskursijos.
Norintys susipažinti su įvairių epochų meno stiliais turi kur akis paganyti, be to, žinių pasisemti padeda ir antikvarinių daiktų išdėliojimas parduotuvėje. Pavyzdžiui, XX a. tarpukariu Europoje klestėjusio „Art Deco“ stiliaus baldai ir daiktai stovi vienoje patalpoje, prancūzų Provanso stiliaus šviesūs baldai ir interjero puošmenos – kitoje ir panašiai.
Į senųjų baldų karalystę įsiterpia garso aparatūros senienos – magnetofonai, patefonai, pultai, radijo imtuvai, vinilinės plokštelės. „Tai mano jaunystės laikais buvę labai trokštami „trofėjai“. Domėjausi muzika, vedžiau diskotekas, per vakarą uždirbdavau po 20 rublių. Gal tai ir buvęs verslo pradžiamokslis?“, – svarsto R. Pocius, pastebėjęs, jog vinilinių plokštelių mada atgimsta.
Antikvaro gerbėjai labai domisi įsigyjamų daiktų istorijomis. Naujus šeimininkus greitai suranda šviestuvai, pagaminti visame pasaulyje vertinamų Italijos – Murano ir Venecijos stiklo meistrų, paklausūs yra Vokietijoje, „Rosenthal“ dirbtuvėse sukurti porceliano dirbiniai.
Jei nuo į parduotuvę atkeliavusių smulkių daiktų pakanka tik dulkes nuvalyti ir skoningai juos išdėlioti, tai su šimto metų ar dviejų senumo baldais tenka gerokai padirbėti – apžiūrėti, įvertinti jų būklę. Tokios apžiūros, anot parduotuvės darbuotojų, pateikia siurprizų: damų rašomuose staleliuose-sekreteruose tekę rasti vekselių, kitų senų dokumentų. Pasitaikę ir ne vien savo grožiu pribloškusių baldų, bet uždavusių nelengvą galvosūkį – kaip ir kokia seka atrakinti dureles, kad pasiekti visus, spintoje įtaisytus, slaptus stalčiukus?
Baldų išorę puošiančios medžioklės scenos, augalų motyvai byloja, kad kadaise turtingi jų šeimininkai samdydavo nagingus meistrus, kurie iš brangios medienos, tokios kaip raudonmedis, riešutmedis, tikmedis, ąžuolas, sutverdavo tikrus meno kūrinius.
Tokių atnaujinimo imasi septyniolikos metų baldų restauravimo patirtį turintis Tomas Radzvila. „Nustatomas defektas, baldas šveičiamas, remontuojamas, – darbų seką vardina restauratorius, kuriam yra tekę panaudoti sudėtingą auksavimo techniką: aukso lapeliais jis padengė seno bažnytinio pastato konsolę. –
Šiandien baldo atnaujinimas vyksta gana greitai, nes kone visų reikalingų medžiagų galima rasti jau pagamintų, modernūs purkštuvai ir atsuktuvai taip pat gerokai palengvina ir pagreitina senienų remontą“.
