Rugpjūčio 15-oji – Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena, vadinamoji Žolinė – subrendusio vasaros derliaus pagerbimo šventė. Kai kuriems ši diena asocijuojasi su dar vienu išsiilgtu laisvadieniu, tačiau vienareikšmiškai – tai yra svarbi valstybinė šventė, turinti istoriją ir gilias tradicijas.
Žolinė – derliaus šventė, vasaros palydėtuvės ir rudens sutiktuvės: svarbiausi lauko darbai nudirbti, derlius nuimtas, aruodai pilni grūdų, o lentynos lūžta nuo konservuotų daržovių ir uogienių. Pamažu artėjanti žiema nebaisi, nes maisto atsargų iki soties – taip manydami senovės lietuviai pasitikdavo Žolinę ir rugpjūčio 15-osios rytą skubėdavo į bažnyčią padėkoti už visas gėrybes, nešdavosi jų pašventinti.
Anot etnologų, Lietuvoje Žolinės ištakos siekia pagonybės laikus, kuomet krikščionybė paprastiems valstiečiams dar buvo nežinomas dalykas. Užaugusį ir subrendusį derlių jie aukodavo žemės ir vaisingumo globėjoms deivėms Ladai arba Žemynai. Lietuvai tapus krikščioniška valstybe, maždaug XIV amžiaus pabaigoje, deives pakeitė Šventoji Motina Marija.
„Kas per Žolinę neviešės, tas nieko neturės“
Griežtų taisyklių, kaip reikėtų švęsti Žolinę, ir dalykų, kuriuos privaloma padaryti, nėra, tačiau etnologai sutaria, kad šią dieną verčiau reikėtų aplankyti toliau gyvenančius artimuosius, o ne poilsiauti.
Senovėje žmonės tikėjo, kad neaplankius artimųjų per Žolinę, ištisus metus būsi vienišas ir neišvengsi skurdo, apie ką byloja ir patarlė: „Kas per Žolinę neviešės, tas nieko neturės“. Susitikimas su artimaisiais simbolizuoja žmogaus paprastumą ir norą dalintis, juk derlius nuimtas, esi turtingas, tačiau vis tiek nenusigręžei nuo artimų žmonių.
Tikintieji plūsta į atlaidus
Kone kiekviename Lietuvos mieste yra bažnyčia, pavadinta „Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų“ vardu. Jose vyksta įspūdingi Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų – Žolinės atlaidai, pritraukiantys minias tikinčiųjų.
Bene didžiausi tokie vyksta Pivašiūnuose, Alytaus rajone, kuriuose kasmet apsilanko dešimtys tūkstančių žmonių. Ten esančioje Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje pamaldos vyksta net aštuonias dienas. Žmonės kasdien meldžiasi prie Dievo Motinos su kūdikiu paveikslo (kasdien vis kita intencija: už jaunimą, žemdirbius, dvasininkus, „Carito“ darbuotojus, pedagogus, medikus, šeimas), o rugpjūčio 15-ąją – Žolinės dieną, šventinamas šių metų derlius.
Pagrindinis akcentas – puokštė
Bene svarbiausias dalykas per Žolinę – turėti savo paties iš įvairių augalų, daržovių ar vaisių padarytą derliaus puokštę, kurią būtina pašventinti bažnyčioje šventės dieną, kad ji įgautų simbolinę prasmę.
Seniau pašventinta Žolinių puokštė išlikdavo svarbi ištisus metus. Pašventintos daržovės buvo padalijamos šeimos nariams, gyvuliams, esą jas suvalgius nepuls ligos ir nelaimės, o javus ūkininkai užkasdavo atgal į žemę, kad ateinančiais metais derlius būtų dar gausesnis.
Likę žolynai būdavo sudžiovinami ir laikomi garbingiausioje namų vietoje, kad saugotų nuo piktų dvasių, gaisro, nelaimių. Jei užklupdavo audra, tai šeimininkės sudžiovintą puokštę smilkindavo, kad į namus netrenktų žaibas, o jei susirgdavo kuris namiškis – pagelbėdavo sudžiovintų puokštės augalų arbata. Buvo tikima, kad jei išmesi pašventintą Žolinės puokštę – namus aplankys nelaimė.