Kūčios: kodėl paragavę 12-kos patiekalų ieškome ilgiausio šiaudo?

Asociatyvi nuotr.

Jau šį vakarą Kūčios paskelbs apie adventinio pasninko pabaigą ir didžiųjų žiemos švenčių pradžią. Apie Kūčių vakarienę ir jos tradicijas kalbamės su Alytaus kraštotyros muziejaus Etnografijos-ikonografijos skyriaus vedėja etnologe Rasa Benedikiene.

Kūčios – kas tai per šventė ir kada ją pradėjo švęsti lietuviai?

Kūčių pavadinimas yra labai senas. Tai pavadinimas specifinio patiekalo, pagaminto iš įvairių grūdų – kviečių, avižų, rugių, kanapių, žirnių ir kitų, dažnai pasaldintų medumi, užpiltų aguonpieniu, aliejumi. Toks maistas buvo ruošiamas išskirtinai Kūčių vakarienei ir skirtas protėvių dvasioms, kurios, kaip tikėta, sugrįžtančios aplankyti namų, vaišinti.

Kūčios, kaip žinome, švenčiamos gruodžio 24-ąją. Tai yra adventinio pasninko pabaigos vakarienė, Kalėdų išvakarės. Svarbus momentas yra tas, kad vos prieš dvi dienas – gruodžio 22 d. – Žiemos lygiadienis, Saulėgrįža. Tai – ilgai laukta ir labai svarbi šventė kiekvienam, nes Saulė pamažu ima ilginti dienas. Senovės žmogui, savaip supratusiam gamtos ir pasaulio dėsnius, tai svarbus patvirtinimas, kad metų ratas apsisuko taip, kaip pridera, tad galima tikėtis palankių naujų metų.

Krikščioniškoje tradicijoje Kūčios – tai Jėzaus gimimo šventė. Tačiau kaip ir daugeliu kitų atvejų, advento, Kūčių, Kalėdų papročiai turi glaudžiai tarpusavyje persipynusių tiek krikščioniškų, tiek ikikrikščioniškų bruožų.

Kaip Kūčias šventė mūsų protėviai?

Kūčios – svarbi šeimos šventė, reikalinga kruopštaus ir atsakingo pasiruošimo. Nuo seno visi šeimos nariai, ypač moterys, nuo pat ryto turėdavo atlikti daugybę darbų – sutvarkyti trobos vidų, paruošti šventinės vakarienės patiekalus. Labai svarbu buvo užbaigti visus pradėtus darbus. Ši diena taip pat buvo apgaubta maginių draudimų, kai tikėta, kad koks nors atliktas veiksmas gali lemti padarinius ateinančiais metais. Pavyzdžiui, vengta triukšmingų darbų – malkų kapojimo, kūlimo, malimo, nes tai esą gali išprovokuoti griausmingus, neramius orus vasarą.

Prieš sėdant už Kūčių vakarienės stalo buvo būtina švariai nusiprausti, apsirengti švariais drabužiais. Tai simbolizuoja tiek išorinį, tiek vidinį apsivalymą, intenciją Kūčių virsmą pasitikti simboliškai nuplovus ne tik kūną, bet ir per metus nutikusias nesėkmes, nuoskaudas.

Patekėjus vakarinei žvaigždei jau pradedamas ruošti stalas – užtiesiama balta staltiesė, po kuria tradiciškai padedama šieno, ant jos pastatomas kryželis, uždegama žvakė, dėliojami valgiai. Vakarienė pradedama malda, vėliau laužomas kalėdaitis, ragaujami visi valgiai. Neatsiejama tiek advento, tiek Kūčių šventės dalis – įvairūs būrimai, susiję su jaunuolių vedybine ateitimi ir laime bei gamtos palankumu ateinantiems žemdirbių metams.

Kurie papročiai, ritualai yra išlikę iki šių dienų?

Iš išlikusių šaltinių, šiandieninių tyrinėtojų darbų ir nūdienos tradicijų matyti, kad Kūčios – bene daugiausiai senųjų papročių išlaikiusi šventė: šiandien mes noriai ruošiame Kūčių patiekalus, neretai po staltiese ieškome ilgesnio šiaudo ar kitaip žaidžiame bandydami nuspėti savo ateitį. Manau, Kūčių tvarumas labai susijęs su tuo, kad tai – šeimos šventė. Šiandienos skubančiam pasaulyje tai tampa kaip niekad svarbu.

Šiandien prieš Kūčias daugelis iš mūsų iš esmės elgiamės panašiai kaip ir mūsų protėviai – stengiamės pabaigti pradėtus darbus, projektus, atiduoti skolas, susitaikyti su savimi ir aplinkiniais – užbaigti metų ciklą, kad tuoj prasidėsiantį naująjį galėtume pasitikti šviesiomis mintimis, energingesni, lengvesni. Manau, kad tai ir yra būtiniausias ritualas, kurį kiekvienas turėtume atlikti.

O kodėl su Kūčiomis siejama tiek daug mistikos, burtų ir prietarų – dvylika patiekalų, lėkštės padėjimas mirusiajam, šiaudo traukimas, gyvulių kalba…?

Kūčios – tai virsmo laikas, visais laikotarpiais žmogų kviesdavęs suklusti, stabtelėti, klausti, tikėtis. Tai tamsiausias, paslaptingiausias metų momentas. Senovės žmogui, kurio pasaulėvaizdis buvo visiškai kitoks, nei mūsų, kurio žinios apie gamtos reiškinius buvo labai ribotos, jis neretai atrodė bauginantis, galintis lemti ateitį. Tad kiek galėdamas, stengėsi tą ateitį pakreipti sau palankia linkme: dvylika patiekalų ruošė dvylikai būsimų sočių mėnesių, ilgesnio šiaudo dairėsi merginos, norėjusios išvaizdaus jaunikio, draudžiamų triukšmingų darbų nedirbo, kad gamta būtų palanki būsimam derliui, gyvuliams… Lėkštė mirusiems simboliškai būdavo padedama norint juos pagerbti, prisiminti, tikėtis jų palankumo.

Dvylika patiekalų paprastai siejami su dvylika mėnesių – tai kartu ir padėka už praėjusius metus ir tikėjimas, kad, kaip ir šventiniai patiekalai, dvylika būsimų mėnesių atneš gausą ir sotumą.

Ar visuose Lietuvos etniniuose regionuose Kūčių papročiai buvo panašūs, galbūt dzūkai turėjo savų?

Ryškesnių skirtumų galėtume rasti kalbėdami apie valgius. Pavyzdžiui etnologė Pranė Dundulienė yra pastebėjusi, kad Kūčios – pagrindinio šventės patiekalo – sudėtis ne visur buvusi vienoda. Kai šiaurės Lietuvoje buvo verdama kūčia iš kviečių, miežių, avižų, žirnių, Dzūkijoje, Merkinės apylinkėse kūčia dažniau kepta kaip duona. Ją prieš vakarienę namų šeimininkas apnešdavo aplink trobą tris kartus, tada pasibelsdavo į duris. Šeimininkė viduje paklausdavo, kas beldžiasi. Vyras turėdavo atsakyti, kad tai Dievulis su kūčele atėjo. Taip simboliškai pakvietus Dievą, o galbūt sudievintus protėvius, prie stalo būdavo pradedama vakarienė.

Ačiū už pokalbį.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *