Prasideda adventas – ramybės ir laukimo metas

Adventas – ramybės, susikaupimo ir dvasinio pasirengimo sutikti šventąsias Kalėdas metas. Krikščioniškajame kalendoriuje advento laikas kasmet kinta. Keturiais sekmadieniais apibrėžtas periodas prasideda lapkričio 27–gruodžio 3 dienomis ir trunka iki pat šv. Kalėdų. Šiemet jo pradžia – lapkričio 30-oji.

Sakoma, jog maždaug keturios advento savaitės – tinkamiausias laikas užbaigti šių metų darbus, apmąstyti ir įvertinti įvykius, pagalvoti apie ateinančių metų planus, o kaip yra ištikrųjų? Įžvalgomis dalijasi Alytaus kraštotyros muziejaus Etnografijos-ikonografijos skyriaus vedėja Rasa Benedikienė bei Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonas Rytis Baltrušaitis.

Alytaus kraštotyros muziejaus Etnografijos-ikonografijos skyriaus vedėja R. Benedikienė:

Tradiciškai adventinio laikotarpio pradžia yra laikoma švento Andriejaus diena – lapkričio 30-oji, tačiau šio tamsaus, paslaptingo meto papročių šaknų galima ieškoti kur kas senesniuose, ikikrikščioniškuose  tikėjimuose.

Senovės žmogui vis rečiau ir trumpiau pasirodanti saulė kasmet keldavo nerimą, baimę, kad vieną dieną ji galinti išvis pradingti, o vietoj jos stosianti amžina tamsa. Galimas daiktas, kad žmogui, nepažįstančiam daugelio gamtos reiškinių ir jų dėsnių, susidarydavo įspūdis, kad saulė tarsi kovoja su tamsa, ir galbūt jo pareiga yra tą kovą saulei padėti laimėti. Spėjama, kad tai lėmė įvairių apeigų, magiškų veiksmų, tikėjimų ir prietarų atsiradimą. Nors atėjusi krikščionybė senąsias tradicijas keitė aktyviai diegdama naujas, visgi neretu atveju stebimas abiejų tradicijų susiliejimas, persidengimas ir labai saviti iš to kilę ir iki mūsų dienų ataidėję papročiai.

Adventas (lot.  Adventus – atėjimas) – krikščioniškajam pasauliui svarbus laikotarpis iki Jėzaus Kristaus gimimo, iki Kalėdų. Senovės lietuviai šį laiką stengdavosi praleisti ramiai, susikaupę, pasninkaudami. Tikėta, kad per adventą suaktyvėja mirusiųjų protėvių vėlės, galinčios daryti įtaką gyviesiems. Šis laikas buvo tinkamas neskubiems darbams dirbti – moterys verpdavo, siūdavo, plėšydavo plunksnas, vyrai vydavo virves, dirbdavo kitus smulkius darbus. Tiesa, būta ir tokių darbų, kurių atlikti per adventą nevalia – pilti pagalvių, kirpti avių. Taip pat vengta dirbti vakarais, linksmintis. Kita vertus, žmonės dažnai rinkdavosi vieni kitų trobose – ir tam, kad kartu dirbti daug įdomiau, ir tam, kad susirinkus galima padainuoti. Ypatingai gražiai advento dainas dainuodavo dzūkai. Jas atskirti nesunku iš būdingų priedainių žodžių leliumoj, aleliuma ir kt. Jaunimui adventas visada būdavo atokvėpio nuo darbų, taip pat – nekantrių ateities spėliojimų laikas. Tikėta, jog Šv. Andriejaus nakties sapnai yra pranašiški – atlikus tam tikrą similinės magijos veiksmą galima tikėtis susapnuoti būsimą sutuoktinį. Būrimais kliovėsi ir tie, kurie norėjo nuspėti būsimą metų derlių, klimato sąlygas. 

Šiandien Adventas mus taip pat kviečia stabtelėti, susikaupti, apsižvalgyti, susimąstyti. Kviečia pasninkauti plačiąja prasme – sulaikyti save nuo pertekliaus įvairiose gyvenimo srityse.

Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonas R. Baltrušaitis:

Adventas turi dvejopą pobūdį: pasirengimą Kalėdų iškilmėms, kada pagarbiai minimas Dievo Sūnaus pirmasis atėjimas pas žmones, ir kartu priminimą, jog reikia laukti Kristaus antrojo atėjimo pasaulio pabaigoje. Adventas yra maldingo ir džiugaus laukimo metas.

Advento laikotarpiu svarbu pažvelgti į savo vidų, nuo išorinių, triukšmingų dalykų pakelti žvilgsnį į tai, kas amžina, kas lieka ir nepraeina. Kartais žmonės advento metu daro tai, kas pritinka Kalėdoms ir pokalėdiniam laikui. Tarkim, kad ir Kalėdų eglutė. Jei mes ją jau pirmomis gruodžio dienomis pasipuošiame, tai ar per Kalėdas ji mums paliks kažkokį įspūdį? Panašu, kad ne, nes būsime jau pripratę, o gal net bus ir pabodus. Dalyje įstaigų ir įmonių prieš Kalėdas vyksta triukšmingi kalėdiniai vakarėliai, kurie visai netinkami. Kodėl jiems neišnaudojus laiko nuo Kalėdų iki Naujųjų metų, kai esame šventiškai nusiteikę, o rimtai dirbti lyg ir nepavyksta?

Tad išmintinga Advento laiką skirti mąstymui, maldai, tylai, susitaikymui, pasirūpinti tais, kurie stokoja; parašyti laišką, paskambinti ar aplankyti žmogų, kuris mums brangus, bet per nuolatinį skubėjimą apleidome su juo bendravimą. Adventas turi sulėtinti mūsų žingsnį, o neišvesti iš proto nuo karštligiško niekniekių pirkimo, niekniekių, kurių vėliau ir mes patys ir kiti neturi kur dėti. Šeimoje tiktų skirti daugiau laiko pokalbiui prie Advento vainiko, pasidalyti vidiniais dalykais, svajonėmis, ramiai be skubos.

Pirmąjį Advento sekmadienį bažnyčiose laiminami kalėdaičiai Kūčių stalui. Būtų gražu ir prasminga, kad kiekviena šeima surastų laiko ateiti į parapijos bažnyčią, dalyvautų liturgijoje ir patys parsineštų į namus Dievo pyragų.
Daug laiko praleidžiame triukšme, įtampoje ir skubėjime. Advento metu Dievas nori mus kiek pristabdyti, kad ramiai pamąstytume: vis gi, kur lekiu, kas svarbiausia mano gyvenime, kodėl plušu?
Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *