Klausos negalią turintį Robertą Plytniką (54 m.), ko gero, pažįsta daugybė alytiškių. Jį dažnai galima sutikti miesto centre, įvairiuose renginiuose taip pat kavinėse ir matyti bendraujantį su kitais lankytojais. Jis geba užmegzti bendravimą net su nemokančiais gestų kalbos. Su juo bendraujant, susidaro įspūdis, kad vyriškis niekada neturi jokių rūpesčių, mėgaujasi gyvenimo teikiamais malonumais ir pernelyg nesuka galvos dėl to, kas jo laukia rytoj.
Keliai atvedė į Alytų
Susikalbėti su Robertu padėjo gestų kalbos vertėja Rita Norkūnienė. Vyriškiui kurtumo negalia pasireiškė dar kūdikystėje. Iki šiol nėra žinoma jo negalios kilmės priežastis, tik spėjama, kad galbūt ji išsivystė kaip plaučių uždegimo komplikacija. Pirmuosius savo gyvenimo metus Robertas su šeima gyveno Panevėžy. Į Alytų atsikraustė būdamas paauglys. Tačiau iki tol jam teko gyventi ir Kaune, ir Vilniuje. Sostinėje lankė kurčiųjų darželį ir mokėsi gestų kalbos, vėliau mokėsi neprigirdinčiųjų mokykloje. Kauno profesinėje amatų mokykloje tris metus sėmėsi meno specialybės žinių, tačiau tais laikais pagal šią specialybę nebuvo daug perspektyvų dirbti toliau. Iki šiol diplomas dūla kažkur stalčiuose.
Vis dėlto Robertas visada buvo labai darbštus žmogus, padėdavo dirbti kaime, taip pat dažė remontavo, lipdavo ir ant stogo. Jis neturi jokios aukščio baimės. Jis taip pat padėjo butą remontuoti, teko dažyti namą, dirbti kitokius darbus.
Teiravomės, kokie keliai atvedė jį ir jo šeimą į Alytaus miestą. Robertas pasakojo, kad tai buvo jo tėvų sprendimas, čia jie susirado darbus, čia gyveno draugai.
Jaučiasi laimingas
Šiuo metu vyriškis nedirba. Kartais laiką leidžia vienas miesto centre esančiame bute, o kartais važiuoja į netoli Alytaus esančią sodybą, kur gyvena ir jo brolis ir mama.
Robertas niekada nesukūrė savo šeimos, tačiau niekad ir nejautė tam poreikio. Paklaustas, ar nebijo vienatvės, vyras pripažino apie tai irgi vis pagalvoja, tačiau šias mintis nuveja kita – bus taip, kaip bus.
Robertas mėgsta lankytis miesto centre esančiose kavinėse, taip, kaip išeina bendrauti su jų lankytojais. Anksčiau jis mėgdavo lankytis ir kitokiose pramogų zonose – klubuose, šokiuose, baruose, vakarėliuose. Vyriškis pripažįsta, kad toks jo gyvenimo būdas ir, nepaisant jo negalios, jis jaučiasi laimingas. Taip pat yra įsitikinęs, kad viskas prasideda nuo įsitikinimų, minčių, mąstymo. Jis nelinkęs iš menkniekių daryti problemų.
Bendravimas – be barjerų
Dar jam patinka per televiziją žiūrėti sporto rungtynes, ypač domisi krepšiniu ir yra „Žalgirio“ komandos gerbėjas. Pats anksčiau taip pat aktyviai leido laisvalaikį, plaukiodavo baseine, žaidė krepšinį, sportas jam labai artimas. Bėgant metams jau pats tuo neužsiima, bet stebėti varžybas ir sekti sporto naujienas jam labai patinka.
Robertas taip pat daug metų turi vairuotojo pažymėjimą , važiuodamas automobiliu, mėgsta klausyti muziką. Jis jaučia muzikos skleidžiamą vibraciją ir tokiu būdu „išgirsta“ melodiją.
Pasiteiravus, kaip jam taip pavyksta bendrauti su gestų kalbos nemokančiais žmonėmis ir turėti tiek daug draugų, Robertas teigė, kad per daugybę metų jo draugai išmoko elementarius gestus, galiausiai bendrauja ir žinutėmis.
Jis netgi kai kuriuos žmones išmokė gestų abėcėlės ir jos dėka jau su kitais gali susikalbėti. Be to, vyras gali kai ką suprasti ir skaitydamas iš lūpų. Beje, vyriškis geba ir pats ištarti pavienius žodžius, pavyzdžiui – „Labas“, „Ačiū“.
Kai jam reikia apsilankyti pas gydytojus, ar susitvarkyti kitus reikalus, į pagalbą pasitelkia gestų kalbos vertėją, tačiau kartais pavyksta apsieiti ir be jos.
Pasak Roberto, gyventi Alytuje jam patinka, užtenka čia ir pramogų, tačiau pastebi, kad čia žmonės piktesni. Jis neatmeta galimybės kažkada išvykti gyventi ir į kitą miestą ir priduria, kad niekada nežinai, kaip toliau susiklostys gyvenimas.
Ar turi jis facebook?parašysim jam kad nevutu vienišas