Alytaus ugniagesių vadas: „Mes padarėme viską!“

Akivaizdu, kad Alytų nualinusio gaisro tema bus aptarinėjama dar ilgai. Turbūt neverta tikėtis, kad greitai bus surasti visi rūpimi atsakymai, o kalamųjų prie kryžiaus veikiausiai irgi bus ne vienas. Tačiau Alytaus priešgaisrinės tarnybos (PGT) viršininkas Algirdas Bautronis sako šiandien besijaučiantis ramiai, nes žino, kad ugniagesiai padarė viską ir tikrai nėra nė kibirkštėlės dvejonių, kad buvo padaryta klaidų.

Viršininke, kaip Jūs pats vertinate Alytaus padangų gamykloje kilusio gaisro mastą?

Per daugiau nei trisdešimties metų mano darbo stažą, tai antras toks gaisras Lietuvoje po Jonavos azoto avarijos. 1989 metais Jonavoje sprogo amoniako cisternos ir užsidegė nitrofoskos cechas ir sandėliai. Tąkart teko evakuoti visą Jonavą.

Alytuje kilęs gaisras buvo sudėtingas tuo, kad padangos degė pastato viduje, nebuvo aiškus jo išplanavimas. Mūsų žmonėms pavojų kėlė ir pastato būklė, ėmė kristi lubos, byrėti pastato konstrukcijos. Buvo tikrai sudėtinga ir komplikuota.

Po gaisro užgesinimo praėjo jau dvi savaitės. Kaip yra iš tiesų, ar gaisro židinyje dirbę ugniagesiai turi kokių nors sunkesnių sveikatos sutrikimų?

Kol kas kiek buvo tikrinimų, nė vienam jų nebuvo nustatyta rimtų sveikatos sutrikimų, susijusių su gaisru. Kalbėjau su VRM poliklinikos vadovu ir jis man patvirtino, kad rimtesnių sveikatos problemų tikrai neranda. Žinoma, randa tokių kaip kalio, magnio trūkumas. Tačiau negaliu komentuoti už gydytojus. O nerimastingų signalų iš poliklinikos iki šiol nesame gavę. Pasitikiu medikais. Planuojama ir toliau stebėti visų Alytaus gaisro gesintojų sveikatą. Visiems jiems bus skirtos nemokamos reabilitacijos.

Žmonės susiduria su baime dėl sunkiųjų metalų organizme. Tačiau viską reikia įvertinti logiškai ir kritiškai, nes dabar atsirado visokių ekspertų ir tikrų, ir apsimetėlių, kurie garsiai ir viešai reiškia nuomonę, nepaisant to, supranta ką nors ar ne.

O kaip šiandien jaučiatės Jūs pats?

Nesiskundžiu. Lyg ir viskas gerai. Man buvo diagnozuotas bronchitas. Bet tai normalu, juk ne vasara – išprakaitavus iš karšto oro reikėjo išeiti į lauką, kur pūtė skersvėjai. Tačiau viskas gerai ir tragedijos, kad šiek tiek pakosčiu nedarau. Aš taip pat pasidariau tam tikrus tyrimus, tačiau nieko blogo nerado.

Įvykio metu įvairiais kanalais buvo skleidžiama labai daug informacijos apie gaisro mastą, oro taršą ir kitus niuansus, tačiau tame informacijos sraute buvo pateikiama ir prieštaringų versijų. Kaip visa tai vertinate Jūs kaip gaisro gesinimo vadovas? Ar iš tiesų stebėjote daug dezinformacijos?

Nepasakyčiau, kad tai buvo dezinformacija, o veikiau objektyvių priežasčių įtakota situacija. Pavyzdžiui, meteorologinės stotelės. Vėjo kryptis keitėsi gan dažnai, o pakeisti jų dislokaciją ne taip paprasta, nes kiek girdėjau, tam, kad būtų gauti tikslūs duomenys, vienoje vietoje jos turi stovėti bent keturias valandas. Manau, kad toks lėtas duomenų apdorojimas įtakojo, kad informacija apie oro taršą vėlavo bent pusę dienos. Galbūt reikėjo ir šiuolaikiškesnės žvalgybos prietaisų.

Kai gaisro pavojus suvaldytas, atėjo kitas etapas – ieškoti kaltųjų, padarytų klaidų. Akmenėlių viešai bandoma pamėtyti ir į ugniagesių darbo organizavimą. Kaip į tai reaguojate?

Normaliai. Ne pirmą dieną tarnauju ir žinau, kad po tokių gaisrų vyksta tyrimai, reikia pasiaiškinti. Tegul viską aiškinasi vardan tiesos. Galiu tik tvirtai pasakyti, kad gesindami gaisrą mes nepažeidėme jokių teisės aktų. Jeigu kas ir perdirbo darbo valandų, tai labai nedaug, juolab ekstremalios situacijos akivaizdoje, kai galioja kitokios sąlygos. Pagal statutą, net ir gesinant gaisrą galima dirbti viršvalandžius. Aš šventai įsitikinęs, kad mes padarėme viską šimtu procentų gerai. Ir visa tai dėka mūsų ugniagesių drąsos ir ryžto. Žmonių palaikymas ugniagesių ryžtą tik stiprino.

Kai jau viskas baigėsi, baigėsi mūšis, manau, kumščiais mojuoti ir vėjo kelti jau nereikia, o veikiau sėsti prie apvalaus stalo ir viską aptarti. Ir mes turime daug medžiagos aptarimui, pamąstymams, ar darbas buvo organizuotas gerai, ką ateityje galima būtų padaryti dar geriau. Tikrai nereikia kalti prie sienos vieno žmogaus. Neabejoju, kad pamokų iš šio gaisro mes tikrai ištrauksime ne vieną.

Neprieštarauju, kad visada galima padaryti kitaip, kad visada atsiras taisytinų dalykų. Buvo diskusijų apie raudonas, geltonas bei žalias zonas, jų aptvėrimą. Kalbėjo žmonės, apie tai nė trupučio nenusimanydami. Čia juk nepaimsi ir skriestuvu neapibrėši, kad čia bus raudona, čia geltona, o čia žalia zona. Viską ribojo pastato konstrukcijos, juolab ir pats gaisras yra dinamiškas procesas. Gaisras mažėti ima tik nuo to momento, kai jį lokalizuoji, sustabdai jo plitimą. Neturėjom nei laiko, nei jėgų braižyti zonas ir dar jas aptverti, o ir negalėjom, nes jos nuolat migravo ir visos zonos statusą nuolat keitė kartu su vėjo kryptimi. Mes kartu su štabu sprendėme, kada kurį barą patraukti, kad žmonės dirbtų saugiai. Žinot, tie, kas nebuvo tam gaisre, tegul diskutuoja kaip tik nori.

Kai jautiesi teisus dėl savo veiksmų darbe, tai gyveni be jokios baimės. Didžiuojuosi, kad turėjau garbės su tais vyrais gesinti gaisrą. Visi žmonės, kurie dalyvavo ten, yra verti pasididžiavimo. Lietuva dar ilgai bus stipri, jeigu tik bus tokių žmonių kaip jie.

Mums, ugniagesiams, didžiausią įspūdį padarė tas visų žmonių vieningumas gaisro akivaizdoje. Be to, tai dar kartą leido pajusti, kokia reikalinga mūsų profesija, kad darome visuomenei naudingą darbą.

Juk ir Jūs nė akimirkos nesudvejojote, o, nusirengęs kabinetinę uniformą, vilkotės ugniagesio drabužius ir ėjote gesinti gaisrą.

Kiekvienas, pasirinkęs šią profesiją, žino, kas jų laukia. Vieni ugniagesio darbą renkasi iš pašaukimo, kiti – iš romantikos. Aš su savo broliu nuėjome mūsų tėvo pėdomis. Jeigu, matydamas, kokio lygio gaisras kilo, būčiau likęs ir nėjęs kartu su vyrais, tai būtų žemas poelgis.

Į gaisrą dirbti ėjau ne pačią pirmą dieną, nes tą naktį tik iš atostogų kelionės namo grįžau ir nuėjau miegoti. Apie gaisrą sužinojau tik apie 11 val. dienos. Telefono garsus buvau išjungęs, tad kai atsikėliau, pamačiau daugybę praleistų skambučių. Jų būta net naktį. Tada pagalvojau, kad turbūt nutiko kažkas baisaus. Sužinojęs, kas įvyko, iš karto nuvažiavau į darbą, atšaukiau likusias savo atostogas ir važiavau į gaisravietę. O ketvirtadienį jau pradėjau vadovauti gaisro darbams.

Ar, pamatęs, kas dedasi, iš karto supratote, kas laukia ir kad gaisrą teks gesinti taip ilgai?

Taip, tokį gaisrą pamačius, jau iš karto žinai, kad laukia ilgas ir sunkus darbas. Žinojau, kad tokie gaisrai per dieną neužgesinami, juolab kad ugnis apėmė hektarus. Aš tik džiaugiuosi, kad viskas gerai baigėsi, kad niekas nenukentėjo, nes pavojus buvo didelis, pastato konstrukcijos ėmė griūti ir tai labai sunkino darbą. Teko pasitelkti ir apgalvotą riziką, padaryti drąsių žingsnių, antraip viskas būtų užsitęsę dar ilgiau.

Padangų perdirbimo gamykloje kilusio gaisro metu buvo kilę dar bent keletas gaisrų kitose miesto ir rajono vietose. Teko dalį pajėgų atitraukti ir siųsti į naujų gaisrų iškvietimus?

Ne, miestas tikrai nebuvo paliktas be budinčių ugniagesių pajėgų. Mieste budėjo du ekipažai –vienas priešgaisrinės valdybos skyrius iš Kauno ir vienas iš Druskininkų. O tie gaisrai nebuvo dideli, kasdieniai. Džiaugiuosi, kad per tas didžiojo gaisro gesinimo dienas kitų gaisrų buvo mažai ir susiklostė tokios palankios sąlygos.

Kokių priekaištų ir kam iš ugniagesių pusės turėtumėte Jūs?

Neturiu jokių priekaištų, nes pagal mūsų štabo pageidavimus buvo išpildyta viskas. Žinoma, kažkiek pamąstymų būta, norėtųsi operatyvesnės reakcijos ir veiksmų.

Galiu užtikrintai pasakyti, kad ugniagesių drabužiai atitinka visus europinio lygio standartus, pasauliniame kontekste neišsiskiriame nei ugniagesių technika, nei įranga. Esame apginkluoti labai gerai. O per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius mes padarėme labai didelį ginklavimosi, technikos ir ugniagesių apmokymo šuolį.

O diskutuoti visada yra apie ką ir diskusijose gimsta tiesa. Tik nereikia vienašališkai kalti žmonių dėl gaisro gesinimo kompetencijos trūkumo. Graudu ir pikta darosi, nes tada gali šmeižti žmonės, kurie to nesupranta. Vieno švirkšto palaikymas rankose dar nereiškia, kad turi pakankamai patirties, taktinių ir kitokių žinių.

Kada ugniagesiai galutinai atsitraukė iš gaisravietės?

Dar praėjusį sekmadienį vykdėme stebėjimą ir žvalgybą. Viskas buvo perkasinėjama. Tačiau dabar jau galiu patikinti, kad viskas ramu, nėra jokio dūmelio ir pavojaus, kad ugnis gali atsinaujinti. Pats buvau gaisravietėje, viską apėjau, patikrinau visus gaisro židinius. Nepaisant to, kartas nuo karto mūsų pajėgos vykdys momentinę stebėseną. Žmonės tikrai jau gali jaustis ramiai. Gaisras nepasikartos.

Kiek iš viso gaisrui sunaudojote vandens?

Negalėčiau tiksliai pasakyti. Buvo išsiurbtas Gulbynės ežerėlis ir šiluminių tinklų priešgaisrinis tvenkinys. Vėliau „Dzūkijos vandenų“ pagalba vanduo tuose vandens telkiniuose buvo atstatytas, siekiant išvengti dar vienos ekologinės katastrofos. Buvo naudojamas ir medvilnės vandens baseinas. Dirbo labai galingos siurblinės, kurios per sekundę pompavo po šimtą litrų.

O kaip Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis – ar jis padėjo, ar labiau trukdė?

Tikrai netrukdė. Tai buvo tas žmogus, su kuriuo buvo galima pasitarti. Žinoma, jį daug kur stabdyti reikėjo dėl pasiūlymų, nes yra iniciatyvus. Jis tikrai gali būti pavyzdys kitiems merams. Aš jo negiriu, tik pasakau tiesą. Su tokiu žmogumi buvo malonu bendrauti ir dirbti. Jis rūpinosi ir ugniagesiais, ir gyventojais. Jam rūpėjo net tie patys Miklusėnai, kurie priklauso rajonui.

Gyventojais rūpinosi ir rajono valdžia, vadovai buvo gaisravietėje, domėjosi, kaip elgtis. Dėmesys buvo iš abiejų savivaldybių.

O kaip vertinate centrinės valdžios požiūrį į Alytų ištikusią ekologinę katastrofą?

Vertinu gerai. Neturime priekaištų nei ministrams, nei Prezidentui. Juk ne jų reikalas lįsti į ugnį. Džiaugiuosi, kad jie gaisravietėje per daug ir nesimaišė. Jų rūpestis buvo parodytas. Tikrai nebuvome nei pamiršti, nei palikti.

O dėl komunikacijos tarp jų ir savivaldybės, ne man spręsti ir vertinti.

Turbūt visa Lietuva jau matė tą legendinę Jūsų suklupusio nuotrauką. Kokia situacija ten buvo? Ar tai buvo beviltiškumo ar nuovargio akimirka?

Nežinau, kas ten mane taip pagavo (juokiasi). Išėjau iš gaisro ir man reikėjo raportuoti, pasiskambinti, kažką suderinti. Tai buvo antrąją gaisro dieną prieš pietus. Nebuvo jokio beviltiškumo ar nuovargio. Paprasčiausiai kiekvienas mūsų ant kojų pritrynėme nuospaudas. Tik dabar nusiėmiau visus pleistrus. Ugniagesių batai, apranga – labai sunkūs. O ir kvėpavimas per respiratorius irgi yra žymiai sunkesnis. Fizinis krūvis buvo didelis. Visa tai ir atsispindėjo nuotraukoje.

Alytaus gaisre dirbusių ugniagesių premijoms pinigus aukojo žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio, svariai prisidėjo ir verslo bendruomenės. O iš valstybės pusės ar ugniagesiai irgi sulauks dėmesio ir premijų?

Girdėjau, kad Vidaus reikalų ministerija ir mūsų departamentas planuoja premijuoti visus gaisre dirbusius ugniagesius. Nežinau, kokio dydžio bus tos premijos. O dėl visuomenės suaukotų pinigų, negaliu spręsti. Savivaldybė tai skirstė, o mes tik pateikėme sąrašą žmonių, kurie ten dalyvavo, prisidėjo prie tos veiklos.

Ačiū už pokalbį.

 

 

 

 

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *