Paminklų ir urnų kūrėjo svajonė – atgaivinti akmentašystės meną

D. Miliauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Svarų pėdsaką Airijos kultūroje palikęs, gyventi į Lietuvą sugrįžęs pasaulyje pripažintas skulptorius akmentašys Darius Miliauskas dabar siekia atgaivinti akmetašystės meną savo krašte – Dzūkijoje. Butrimonių miestelyje esančiose jo dirbtuvėse pilki, nebylūs akmenys atgyja skulptūrose, kryžiuose, paminkluose ir net unikaliose urnose. Meistras apgailestauja, kad akmentašių amatas mūsų šalyje yra išblėsęs ir kad lietuvių kultūrą vis labiau užkariauja pigi kinų produkcija. Ypač tai persismelkia šiuolaikinėse kapinėse, kuriose, pasak jo, nebeliko rimties ir sakralumo.

Kapinės – lyg ruonių gulyklos

Gyvendamas Anglijoje D. Miliauskas dirbo vienoje garsioje įmonėje ir ten meistravo keltiškus kryžius. Anuomet jis buvo vienintelis užsienietis, kuriam pagal turimą kvalifikaciją buvo suteikta teisė tuo užsiimti ir jis ne veltui yra pasaulyje pripažintas keltiškų kryžių meistras. Telšių dailės akademijoje, kurioje pašnekovas mokėsi, anuomet buvo profesionaliai ruošiami akmens skulptoriai.

„Gaila, kad mūsų šalyje šis amatas yra išblėsęs, nebeturim čia gerų meistrų. Ir jeigu jauni lietuviai akmentašiai savo darbais neužpildys šios rinkos, tai jų vietą užims kiti – kiniška produkcija. Dabar nueikite į kapines ir pažiūrėkite – paminklų formos atrodo kaip ruonių gulyklos. Neliko rimties, sakrališkumo, rūpintojėlių skulptūrų. Tų, kurie dar savo rankomis gamina paminklus, skulptūras liko labai mažai, o ir pati valstybė nesaugo skulptorių-akmentašių“, – kalbėjo skulptorius.

Vyras teigė, kad senosiose kapinėse dar galima surasti įdomių paminklų, antkapių, o naujausiose kapavietėse viso to nerasi nė su žiburiu. Kaip vieną senųjų pavyzdžių jis paminėjo Vilniaus Rasų kapines.

Skulptorius pabrėžė, kad ir senuosius paminklus galima restauruoti, įkvėpti jiems naują gyvenimą ir tai jam teko daryti ne vieną kartą. Jis pats savanoriškai, savo lėšomis yra atnaujinęs ne vieną partizanų ar kitą istorinį įvykį įamžinantį paminklą.

„Bandau įkalbėti žmones palikti senuosius paminklus, tik juos atnaujinti, nes dabar vyraujančios mados kažkada praeis“, – įsitikinęs akmentašys.

Gamintis urnas mokėsi Italijoje

Paklausus kaip jo kūryboje vietos atsirado urnoms, vyriškis pasakojo, kad šaknys slypi Italijoje: „Dirbau Airijoje ir mane su kitais meistrais išsiuntė mokytis į Italiją iš Kararos marmuro gaminti urnas. Esu gavęs užsakymų pagaminti urnų Airijoje, tačiau daug jų nebuvo, nes šią rinką užkariavo pigi kinų produkcija“, – pasakojo pašnekovas.

Jis užsienyje gyveno maždaug 15 metų. Airijoje jo kūryba sulaukė aukščiausių įvertinimų. Jo teigimu, kai nebeliko iššūkių, kai jau pasiekė ten viską, ką galėjo pasiekti, apsisprendė grįžti gyventi į Lietuvą.

Dar grįždamas į savo gimtąją šalį skulptorius jau turėjo planą, ką jis veiks toliau. D. Miliauskas užsibrėžė tikslą propaguoti akmetašystės amatą Dzūkijoje kurdamas paminklus, akmenines skulptūras, marmurines urnas.

Jo kuriamos urnos yra unikalios, net teko meistrauti neįprastas, atspindinčias mirusiųjų pomėgius ar kitus asmeninius dalykus. Jis kūrė išskirtinę urną ir vienai Peterburgo aristokratei – grafaitei. Ant urnos jis išraižė jos inicialus ir jos simbolį – rožę. Nors urnų paklausa mūsų kraštuose nėra taip išaugusi kaip kai kuriose užsienio šalyse, jų kūrėjas įsitikinęs, kad ateityje jų poreikis tik didės.

„Šioje netektį apimančioje rinkoje pasilikau nedidelę dalį, labiau prioritetą teikiu meniniams darbams iš akmens. Ne paslaptis, mirtis – slegiantis dalykas, tad norisi daugiau pozityvumo, individualumo“, – teigė vyras.

Akmentašystės meną būtina atgaivinti

D. Miliauskas tikino, kad lietuviai apskritai vangiai domisi akmens menu, o jeigu ir susidomi, tai nebent iš akmens pagamintais praktiškais daiktais. Jo dirbiniai paklausesni Amerikoje, o mūsų šalies žmonės labiau pripratę prie medžio dirbinių.

„Dirbant su akmeniu, tą daryti reikia labai atsakingai, nes per jį perduodama informacija kitoms kartoms, ką darė ir mūsų pirmtakai. Nieko nėra amžinesnio už akmenį. Būtent todėl tikiu, kad akmentašystės meną mūsų šalyje galima ir net būtina atgaivinti“, – teigė skulptorius.

Pasak jo, prie to prisidėtų ir lietuvių skiriamas didesnis dėmesys savo vaikų pasaulėžiūros ir meno supratimo vystymui: „Vaikus jau nuo mažų dienų būtina supažindinti su didžiausių menininkų darbais užsienyje. Antraip jų meniškumo, kultūros pojūtis užges.“

Esą būtent kelionės po užsienį ir lankymasis įvairiuose muziejuose, domėjimasis skulptūromis suformavo jo paties kaip menininko supratimą, pasaulėžiūrą.

Nori gyventi ir kurti oriai

D. Miliauskas yra sukūręs ir akmeninį kaimo riboženklį. „Jeigu kur nors ant akmens iškaltas pavadinimas, tai ir tos vietovės vertė pakyla“, – įsitikinęs skulptorius.

Paklausus, kaip jis vertina Alytaus miestui sukurtą, piliečių iniciatyva pasiūlytą riboženklio vizualizaciją, projektą, kurio įgyvendinimas priklauso nuo miesto tarybos narių pritarimo, pašnekovas tikino, kad tai jam labai patinka, nes sukuria gerą emociją.

Jis sukūręs ne vieną akmeninę skulptūrą, kurios buvo pastatytos įvairiose Lietuvos ir užsienio vietose.

Skulptorius turi ir didesnių planų ateičiai. Dabar dar jis ėmėsi kurti ir mažąsias skulptūras namų interjerui, o ateityje norėtų sukurti savo gamintų keltiškų kryžių albumą. Jų jau yra sukūręs kelias dešimtis.

„Noriu oriai gyventi ir kurti savo šaly. Kol kas jaučiuosi, kad tik gyvenu, nes mūsų šalyje labai trūksta tvarkos. O gaisras Alytuje parodė, kad dar ir valdžios neturime“, – apgailestavo vyras.

D. Miliausko archyvo nuotr.

2 komentarai apie “Paminklų ir urnų kūrėjo svajonė – atgaivinti akmentašystės meną

    1. Keista kad slėptis už “airijos emigrantas” nederėtu,prašom apsilankyti Portlaoise ( Laois).ir isitikinsit ka kalba tiesioginiai mano buve darbdaviai..pagarbiai Darius M.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *