Jauniausių Alytaus pedagogų siekis – savo profesijai grąžinti prestižą

Nepaisant vis dažniau kylančių kalbų apie pedagogų trūkumą Lietuvoje, kad ši specialybė jau seniai prarado prestižą ir kad problemos švietimo sistemoje nesprendžiamos pakankamai greitai, du jauniausi Alytaus pedagogai Neringa Šalugaitė (23 m.) ir Mindaugas Visockas (23 m.) savo pasirinkimu nė karto nesudvejojo ir net yra įsitikinę, kad savo pavyzdžiu gali užkrėsti kitus bei sugrąžinti prestižą pedagogo profesijai.

Abu – ne vietiniai

Nuo šių mokslo metų Alytaus Likiškėlių progimnazijoje dirbti pradėjo du jauni pedagogai – istorijos mokytoja N. Šalugaitė ir biologijos mokytojas M. Visockas. Įdomu yra tai, kad abu jie yra ne vietiniai: Neringa – kaunietė, o Mindaugas – nuo Merkinės krašto.

Abu jie mokslus baigė šiemet. Mindaugas – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje biologijos studijas, o Neringa – Vilniaus universitete istorijos ir gretutines pedagogikos studijas.

Tiek Mindaugas, tiek Neringa savo pedagoginę karjerą Alytuje pradėjo visai atsitiktinai.

„Diplomų įteikimo dieną su kursiokais kalbėjomės, kur yra laisvų vietų mokytojams. Vienas jų pasiūlė Alytaus Likiškėlių progimnazijoje pasiteirauti dėl darbo ir tą padariau. Sužinojau, kad biologijos mokytojui vieta yra. Tą pačią dieną atvykau pasiteirauti, kokių dokumentų reikia, tačiau juos užpildžiau vietoje ir pakvietimą pokalbiui gavau iš karto“, – savo patirtimi dalijosi mokytojas Mindaugas.

Jis teigė dairęsis darbo ir sostinėje, tačiau tuo metu laisvų vietų pagal jo profesiją nebuvo. Dėl to pedagogas nė kiek nenusiminė ir net džiaugiasi, kad šiandien turi progą dirbti regione, o mintis gyventi Lietuvos sostinėje jo neviliojo.

„Regionuose vaikai kiek kitokie, klasės mažesnės. Vilniuje vienoje klasėje kai kur mokosi net 35 mokiniai, o tiek jų suvaldyti vienam mokytojui yra be galo sunku. Tada tampi taisyklių laikymosi prižiūrėtoju, bet negali būti visaverčiu mokytoju. Nenorėjau savo profesinės veiklos pradėti nuo supelijusios duonos, norėjau jos skanios. Mano nuomone, klasėse neturi būti daugiau kaip 25 mokiniai. Tada turi progą išlaikyti artimesnį ryšį su kiekvienu vaiku“, – įsitikinimais dalijosi Mindaugas.

Neringai pažįstamas tiek Kauno, tiek Vilniaus gyvenimas, o į Alytų ją atvedė projektas „Renkuosi mokyti“.

„Projekto organizatoriai sudaro sutartis ne tik su mokytojais, bet ir su mažesnių miestų mokyklomis. Alytaus Likiškėlių progimnazija dalyvauja šiame projekte ir manęs jos atstovai paklausė, ar galėčiau pas juos atvykti ir čia mokyti. Iš karto sutikau, nes aš taip pat norėjau į mažesnį miestelį, bet ne dėl mokyklų specifikos, o dėl asmeninių paskatų. Man atrodo, kad mažesni miestai man būtų prie širdies, jie jaukesni, mažesni, nėra spūsčių, gyvenimas juose pigesnis, žmonės galbūt kiek paprastesni. Gal kiek ir idealizuoju, tačiau tai parodys laikas“, – kalbėjo mokytoja Neringa.

Ar pasiliks, nulems galimybės

Pasiteiravus, ar tos kelios darbo regione savaitės jų nenuvylė, o gal kaip tik privertė dar labiau džiaugtis tokiu pasirinkimu, jaunieji mokytojai patikino, kad kol kas viskas klostosi gerai ir yra patenkinti. Neringa net gi turi savo auklėtinių klasę – jie penktokai.

Dažnai Neringai užduodamas klausimas, kokie regionų vaikai, jai atrodo labai keistas. Esą jie yra tokie kaip ir visur kitur. „Man patinka, kad mokykloje yra taip sunku, kaip ir tikėjausi. Tai nėra lengvas darbas, su mokiniais ne visada lengva surasti bendrą kalbą. Darbas Alytuje tikrai neišgąsdino, bet tuo pačiu ir nėra lengvas. Tai savaime suprantama“, – teigė pedagogė.

Atvykusi dirbti į Dzūkijos sostinę, ji buvo maloniai nustebinta miesto gamtos, žalumos, parkų, pėsčiųjų ir dviračių tilto bei džiaugiasi, kad kelionės automobiliu čia tikrai nėra būtinos, nes atstumai yra nedideli.

Ar norėtų čia pasilikti gyventi, mokytoja atsakymo dar neturi, tačiau pabrėžė, kad visa tai priklausys, nuo to, kiek šiame mieste pavyks sau susirasti iššūkių pagal augimo ir tobulėjimo lygį. Be to, iš daugybės ne šio miesto gyventojų jai teko girdėti, kad Alytų lengva įsimylėti, tad jaunoji mokytoja yra atvira šiam jausmui.

Profesiją rinkosi sąmoningai

Abiejų teiravomės, kodėl jie rinkosi pedagogo specialybę. Mindaugas teigė, kad jam visada patiko padėti mokytis kitiems, savo jaunesniems broliui ir sesei. Be to, Merkinės gimnazijos biologijos mokytojas Silvestras Putys jam buvo autoritetas. Be to, pašnekovui pavyko šio dalyko egzaminą išlaikyti geriausiai.

„Neslėpsiu, studijų metu buvo kilę minčių, kad man ši specialybė nebeįdomi, tačiau ketvirtas kursas buvo labai įdomus ir tai nuvijo tokias mintis“, – pasakojo Mindaugas.

Neringai svarbų vaidmenį atliko Kauno Jono Pauliaus 2-ojo gimnazijos mokytojai, ypač istorijos mokytoja Birutė Ambraziūnienė. Jaunoji pedagogė įsitikinusi, kad jie taip pat prisidėjo prie to, kokią profesiją rinkosi ji pati.

Dar ji pridūrė, kad visuomet norėjo prisidėti prie pokyčių pasaulyje ir atrodė, kad labiausiai tam priimtinas, tiesiausias ir daugiausiai vaisių atnešti galintis kelias yra mokykla: „Būtent čia galima nuo mažens galima daryti vaikams įtaką. Būta ir kitokių minčių, pavyzdžiui, politika. Tačiau politikai dirba ne su priežastimis, bet jau su pasekmėmis. Priežastis visada galima atsekti ir užkirsti kelią galimoms problemoms. Mokykla tam turi labai didelį potencialą“, – teigė jaunoji mokytoja.

Jai pritarė ir kolega Mindaugas, pridurdamas, kad vien pagerinus edukologijos sritį, galima išspręsti daugybę problemų: „Nuo švietimo prasideda vaiko mąstymas. Juk didelę dienos dalį vaikai praleidžia mokykloje, būdami su draugais, mokytojais.“

Pedagogų nuomone, nors pirmiausia vaikai lygiuojasi į savo tėvus, tačiau vėliau jie ieško kitų autoritetų.

Kaip pelnyti autoritetą?

Jų klausėme, kaip vaikai reaguoja į jaunuosius mokytojus, ar prie jų neperžengia ribų savo elgesiu. „Kol kas negaliu skųstis, tačiau taip, tas pradinis etapas, kai vaikai pasitikrina galimybių ribas, jau praėjo. Turbūt dar bus visko, bet svarbiausia, manau, aiškiai ir iš karto nusistatyti ribas, ką galima daryti, o ko ne. Vaikai labai nori naujajam mokytojui save parodyti iš gerosios pusės, stengiasi būti aktyvūs, atsakinėti į klausimus“, – kalbėjo Mindaugas ir pridūrė pastebėjęs, kad jo mokinių biologijos žinios yra gan geros, o kai kurių žinių lygis net aukštesnis nei reikalaujama.

Neringos patirtis kiek kitokia. Ji negalėtų pasakyti, kad jos pamokose – mirtina tyla ir mokiniai daro tik tai, ką ji suplanavusi. „Maniškiai daug sau leidžia. Manęs mokiniai nebijo, bet aš ir nesistengiu jų bauginti, tai blogas dalykas. Didelis privalumas žinoti visų vaikų vardus. Mano pamokose galioja pakeltos rankos taisyklė, kai nori kalbėti. Kai jau matau, kad neužtenka išvardyti mokinių vardus, kad suvaldyčiau įsiaudrinančią klasę, aš pakeliu ranką, jas pakelia ir tie, kurie tai pamato. Tada stoja tyla. Triukšmaujančius mokinius kviečiu prie lentos toliau pratęsti pamoką, kad suprastų, kaip jaučiasi mokytojas, kurio neklauso“, – pamokose taikomus metodus pasakojo jaunoji mokytoja. Ji pripažino, kad kiekviena pamoka yra improvizacija ir kad nieko negali suplanuoti iš anksto.

Koks turi būti šiuolaikiškas mokytojas?

Svarbiausios savybės, kuriomis, pasak jaunųjų pedagogų, turėtų pasižymėti šiuolaikinis geras mokytojas – gebėti improvizuoti, mylėti vaikus, būti charizmatišku, nuolat atnaujinti savo žinias, gebėti koja kojon žengti su inovacijomis, o kartais net būti žingsniu priekyje, noras augti, tobulėti, nuolat sau mesti iššūkius bei spinduliuoti gerą energiją.

„Mokytojui labai svarbu, kad jis neprisiimtų per daug atsakomybės už mokinių mokymosi sėkmę. Mokiniai jiems tai dažnai primeta. Mokytojas atsakomybę turi prisiimti už save, o mokinius išmokyti atsakomybės už jų pačių pastangas mokytis ir kitus gyvenimiškus dalykus. Aš tikrai prisiimsiu tik tiek atsakomybės, kiek jos man priklauso. Jeigu mokiniai mano pamokų metu išmoks atsakyti už savo elgesį, už savo priimamus sprendimus, tai būsiu padariusi didelį darbą, brandinantį mokinius kaip žmones“, – sakė istorijos mokytoja.

Kaip pavyzdį ji įvardijo konkretų atvejį. Ji griežtai žymisi mokinių namų darbų neatlikimo atvejus, ir kai jų surenkama trys, mokinys kitai pamokai privalo paruošti pristatymą, kuris vertinamas pažymiu. Dėl to mokytoja sulaukė vaikų nepasitenkinimo, tačiau ji yra įsitikinusi, kad vėliau supras, kad taip jie buvo mokomi prisiimti atsakomybės už savo veiksmus.

Turi politinių lūkesčių

Mokytojai neslėpė turintys ir politinių lūkesčių švietimo sistemoje. Jie norėtų, kad švietimo sistema į priekį žengtų sparčiau ir kad politikų pažadai būtų įgyvendinami greičiau. Taip pat, jų teigimu, šiuolaikiniam mokytojui reikia padėjėjo, kuris galėtų užsiimti dokumentacija, o mokytojams daugiau laiko liktų jų tiesioginiam darbui. Pabrėžė, kad visa tai ne dėl pačių pedagogų, kad jiems būtų lengviau dirbti, o dėl mokinių, kurie turi teisę gauti kokybišką ugdymą. Be to, jų įsitikinimu, sprendimas prailginti mokslo metus norimo rezultato neduoda.

Pasak jaunųjų pedagogų, tobulindami ar reorganizuodami švietimo sistemą, politikai galėtų glaudžiau bendradarbiauti su tiesiogiai šioje sistemoje dirbančiais bendruomenės nariais, nes dabar kai kurie priimami sprendimai neatitinka realių sistemos poreikių.

„Mokytojai kiek įmanoma savo turimais ištekliais išties bando sukurti tą kokybišką ugdymą, tačiau reikia politinių sprendimų. Nepaisant visko, bent jau manęs kol kas švietimo sistemos problemos nepalauš“, – sakė Neringa.

„Mūsų profesija niekada nepraras perspektyvų, nes visada reikės mokyti vaikus. Ir mes grąžinsim mūsų profesijai prestižą, nes ir nuo mūsų priklauso šviesi žmonijos ateitis“, – pridūrė Mindaugas.

Panašūs įrašai:
  Prenumeruoti  
Pranešimus apie