Pedagogo mūza išsiskleidžia gitaros brazdesiuose

Alytaus Likiškėlių progimnazijos vadovas Donatas Vasiliauskas – vienas ryškiausių pedagogų Alytaus mieste, kurio darbai matomi. Nors Alytaus mieste mokinių skaičius sparčiai mažėja, jo vadovaujamoje mokykloje šie rodikliai auga. Jis ne tik vadovauja vienai dažniausių reorganizacijos kontekste linksniuojamų įstaigų, bet ir neapleidžia pedagoginės veiklos. Be viso to jis ne taip jau seniai atrado pomėgį – brazdinti gitarą ir kurti autorines dainas.

Kas, Jūsų nuomone, lėmė, kad Jūsų vadovaujamoje mokykloje ėmė daugėti mokinių?

Tiek Lietuvoje, tiek Alytuje daugėja sugrįžtančių emigrantų. Jie visuomet susiduria su problemomis, susijusiomis su jų vaikais, jų integracija. Grįžus tenka adaptuotis, pašalinti kalbos, psichologinius ir kitokius barjerus. Pagalvojome, kad Alytus galėtų būti vienas pirmųjų miestų, kuris mato šią problemą ir pasiūlo jos sprendimo būdą – Lietuvybės centro įsteigimą mūsų mokykloje. Šis centras jau skaičiuoja trečius metus, o lankančiųjų jį tik daugėja. Sugrįžę emigrantai mūsų mokyklą renkasi vien dėl to, kad mes atsigręžėme į jiems aktualias problemas. Ateityje planuojame stiprinti šią sritį.

Taip pat turime įvairių kitų įdomių užsiėmimų. Mūsų mokykla labai daug dėmesio skiria technologijoms, verslumui, visą tai integruojame į ugdymo programą. Manome, kad toks ugdymo būdas jau yra nebe ateitis, o dabartis. Jau turime inovatyvių ugdymo priemonių, kurios prieinamos visiems mokiniams ir mokytojams. Ugdymo kokybė turi neatsilikti ir net žengti žingsniu į priekį su visuomenės poreikiais. Vadovaudamiesi šiuo principu mes ir einame šiuo keliu. Nuo šių mokslo metų Alytaus miesto taryba pritarė, kad mūsų ugdyme būtų įgyvendinta novatoriško verslumo ugdymo samprata. Dabar mūsų mokykla yra išskirtinė, vienintelė tokia regione.

Galbūt fizinė mūsų mokyklos būklė reikalauja investicijų, tačiau esame viena iš nedaugelio mokyklų, kuri turi pakankamai didelį mokinių skaičiaus augimą. Kai pradėjau dirbti šioje mokykloje, joje buvo per 280 mokinių, o šiandien jų jau yra per 370.

Nepaisant augančių šios mokyklos rezultatų, dar vasaros pradžioje pristatytose Alytaus miesto švietimo tinklo pertvarkos plano rekomendacijose nuskambėjo siūlymas uždaryti Likiškėlių progimnazijos pastatą, o pačią įstaigą iškelti į kitą pastatą, galbūt pastatyti naują. Esą tai atsieis pigiau, nei renovuoti senąjį. Kaip tai vertinate?

Daug kam tai sukėlė šypsenų ir kai kam šis pasiūlymas pasirodė utopinis, bet man ne. Nereikia užsidaryti savam kiaute ir galvoti, kad turime išlaikyti „status quo“, nieko nekeisti.
Mokinių skaičius šiame mikrorajone sako, kad mokykla čia tikrai reikalinga. Tačiau kalbant apie pastatą, jis reikalauja didelių investicijų, nėra efektyvus. Ir siūlymas pastatyti naują, šiuolaikišką, ekonomišką, kompaktiškesnę mokyklą man pasirodė logiškas.

Alytus nebūtinai visos šalies kontekste turi atrodyti kaip besitraukiantis miestas, kuriame uždaromos mokyklos, o priešingai – kaip miestas, kuriame statomos ir atidaromos naujos mokyklos.

Ši mokykla vis dar tų švietimo įstaigų sąraše, kurias siūloma reorganizuoti, uždaryti ar perkelti kitur. Ar ši situacija nepriverčia Jus jaustis, kad darbai, vedantys mokyklą į sėkmę, tiesiog neįvertinami?

Žinote, aš dirbu dėl mokinių. Aš esu už tai, kad jie turi gauti kokybiškiausią ugdymą ir jiems visiškai neįdomu, ar ši mokykla kitąmet bus, ar nebus. Tos visos kalbos neturėtų daryti įtakos mūsų darbui. Be abejo, kolektyvas reaguoja jautriai. Tačiau mes galime padaryti tik tai, kas nuo mūsų priklauso, tai ugdymo kokybė. O visa kita palikim politikai.
Mūsų kolektyvo nuotaikos pakankamai geros, nes mes tvirtai žinome savo kryptį ir neabejojame, kad einame teisingu keliu. Pokyčių laukiame ramiai.

Kodėl tapęs mokyklos vadovu neatsisakėte pedagoginių veiklų?
Taip, turiu neformalaus ugdymo pamokų. Esu tapęs Lietuvos metų mokytojo premijos laureatu ir laimėjęs daugybę nominacijų. Todėl labai džiaugiuosi, kad miesto taryba nusprendė, jog tie mano įgūdžiai turėtų būti išnaudojami toliau ir leido dirbti pedagoginį darbą.

Galiu pasidžiaugti, kad esu vienas verslumo ugdymo integravimo žemesnėse klasėse pradininkų. Praėjusiais mokslo metais mano vadovaujama mokinių mokomoji bendrovė laimėjo respublikinę pirmąją vietą 5-8 klasių kategorijoje. Tokie sėkmės atvejai skatina mane ir toliau dirbti. Niekada nenorėčiau pabėgti nuo mokytojo profesijos.

Kodėl pasirinkote būtent tokią profesiją?

Tai įvyko visiškai atsitiktinai. Visada norėjau studijuoti verslo ar ekonomikos sritis. Mane priėmė į ekonomikos studijas anuomet Vilniaus pedagoginiame universitete, tačiau apie pedagogo karjerą negalvojau. Šią profesiją išbandžiau per praktines veiklas, kurios man ir leido suprasti, kad čia mano kelias. Pradėjau ieškoti mokytojo darbo. Sostinėje jo susirasti nepavyko, tačiau laisva vieta atsirado Alytaus Putinų gimnazijoje. Tada ir prasidėjo mano kaip mokytojo epopėja.

Tai noro sugrįžti į didmiesčius nėra?

Gyvenimas dar padiktuos, kad turbūt dirbsiu dar ne vienoje pozicijoje ir nebūtinai Alytaus mieste. Tiesiog dabar atiduodu visas savo jėgas ten, kur dirbu.
Turite daugybę pareigų – mokyklos vadovas, mokytojas, tačiau be viso to dar ir – šeimos vyras, tėtis. Kaip suspėjate išpildyti savo vaidmenis?

Man juokingas pasakymas „neturiu laiko“. Visi mes jo turime tam, kam norime jo turėti ir susidėliojame tam tikrus prioritetus. Kai dirbi kokį nors nemėgstamą darbą, tai tada nelabai sekasi, užtrunki ilgiau vykdydamas užduotis. Aš stengiuosi gyvenime daryti tai, kas man patinka ir džiaugiuosi, kad pavyko taikliai pasirinkti profesiją. Tokiu atveju laiko tiesiog neskaičiuoji. Kartais darbas ir laisvalaikis tiesiog susipina.

Tikrai būna, kad šeima pasigenda mano dėmesio, nes tenka dažnai vykti į komandiruotes, dalyvauti tarptautiniuose projektuose, o mano profesija yra pagrindinis mano gyvenimo šaltinis ir tam atiduodu daug jėgų. Bet stengiuosi kompensuoti, leisti laiką su vaiku, kartu mokytis, sportuoti.

Socialiniuose tinkluose Jus galima pamatyti ir su brazdinama gitara rankose bei išgirsti Jūsų autorinių dainų. Ar seniai šis pomėgis Jūsų gyvenime?

Ne, gitarą nusipirkau prieš kokius trejus metus. Gitara man visada patiko. Vienas kolega parodė vieną akordą, kitas – kitą ir taip pamažu pramokau. Neturiu jokio muzikinio išsilavinimo. Jau turiu sukūręs kelias dešimtis savo dainų. Iš pradžių aš jų niekam nerodžiau, paskui per vieną renginį įsidrąsinau pagroti, kažkam patiko. Tada pakvietė į kitą renginį ir taip viskas išsirutuliojo.

Darbe, per kokį nors renginį pagroju kartu su mokiniais. Esu sukūręs dainą mokyklai, bet vis atidėliojame jos įrašą. Šiemet lapkritį bus mokyklos trisdešimtmetis ir šia proga ją būtinai įrašysime.
Kartais reikia priimti kokių nors sudėtingų sprendimų ar susikaupia neatidėliotinų dalykų ir atrodo, kad galva sprogs. Tada paimu į rankas gitarą ir mąstau. Tai padeda nusiraminti ir surasti tinkamus sprendimus.

Kas Jūsų dainų mūza?

Pats gyvenimas diktuoja iššūkius, suveda su tam tikrais žmonėmis, įgauname įvairios patirties, emocijų ir visa tai įkvepia ką nors sukurti. Sūnus yra įkvėpęs ne vieną mano dainą. Visa tai darau sau ir šioje srityje niekada nesiekiau sau dėmesio, jo savaime sulaukiau.

Ačiū už pokalbį!

Panašūs įrašai:
1 Komentarai
0 Atsakymai
0 Sekėjai
 
Didžiausią reakciją sukėlęs komentaras
Karščiausias komentatorių susirašinėjimas
1 Komentarų autoriai
  Prenumeruoti  
naujausi senesni daugiausia balsų
Pranešimus apie
Mama

Puiku būtų, kad vadovas ne vien žodžiais kalbėtų, o imtųsi ir realių darbų…Dabar šioje mokykloje dirba tik mokytojai.