Iš ekspedicijos „Misija Sibiras“ sugrįžusi alytiškė: „Tai neįkainojama patirtis“

Iš Kazachstano sugrįžo projekto „Misija Sibiras“ dalyviai, tarp kurių – ir alytiškė studentė Alginta Jasionytė. Dalyvavimą ekspedicijoje ji vadina išsipildžiusia svajone, bendražygius – šeima, o misijos metu sukaupta neįkainojama patirtis esą tik dar kartą pavirtino taisyklę, kuria ji vadovaujasi gyvenime, jog nieko nėra neįmanomo.

Šeštadienio vakarą sugrįžę misijos dalyviai Karagandos apylinkėse sutvarkė apie 100 lietuvių tremtinių kapų, pastatė du koplytstulpius ir vieną kryžių. Pastarasis buvo tremtinio padovanotas ir atsivežtas iš Lietuvos, dalimis ekspedicijos dalyvių kuprinėse. Kryžius pastatytas Karabase, kur kadaise čia veikusiame lageryje buvo paskirstomi politiniai kaliniai.

„Supratau, kad vienybėje tikrai slypi jėga, kad komanda su geru vadovu priešaky gali padaryti daugiau nei įsivaizduoja. Supratau, kad miego sąskaita galime padaryti labai daug gražių dalykų: dienomis ieškodavome lietuvių kapų, o iki vėlyvos nakties darydavome koplytstulpius. Supratau dar ir tai, kad labai stipriai myliu savo Tėvynę, jos miškus ir net lietų, kuris taip simboliškai mus išlydėjo ir pasitiko sugrįžus“, – po ekspedicijos „Misija Sibiras“ mintimis dalijosi Alginta. Ji yra Lietuvos šaulių sąjungos narė ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės karė savanorė.

Iš visų dešimties ekspedicijos dienų labiausiai alytiškei įsiminė ta, kai pavyko surasti Nijolės Dirvonskytės kapą. Prieš išvykstant į ekspediciją su dalyviais susisiekė Nijolės tėtis Jurgis Dirvonskis ir paprašė tai padaryti, vėliau įvykusio susitikimo metu nupasakojo detales, galinčias pagelbėti ieškant kapo, parodė paminklo nuotrauką.

„Po ilgų ieškojimų Nijolės kapą pavyko surasti didelėse apleistose kapinėse. Pamenu, klaidžiojome ilgai ir jau buvome beprarandantys viltį, kai kažkur tolumoje išgirdome šūksnį „Radau!“… Tuo pat momentu pajaučiau, kaip kažin koks akmuo užspaudė gerklę, nuriedėjo ašara, bet tikriausiai iš džiaugsmo, ir sparčiu žingsniu patraukėme balso link. Sukvietėme visus, kadangi vaikščiojome atskirai po kelis. Paskambinome Jurgiui pranešti, kad mums pavyko – jo paties rankomis statytas paminklas dukrai vis dar stovi ten po šitiek metų. Tai buvo ta akimirka, kuomet supratau šios ekspedicijos prasmę“, – pasakojo pašnekovė.

Anot jos, „Misija Sibiras“ ties sugrįžimu iš Kazachstano nesibaigia, toliau tęsis Lietuvoje – dalyviai susitiks su jaunimu, dalinsis žiniomis ir patirtimi. Esą pasiruošimo metu išgirstos tremtinių ir politinių kalinių istorijos bei išgyvenimai, dešimties dienų asmeninė patirtis Karagandos apylinkėse leido visus įvykius suprasti kitaip nei jie aprašyti knygose ir vadovėliuose.

Šių metų „Misija Sibiras“ komanda – jau 18-oji, išskirtinė tuo, kad pirmoji statė koplytstulpius – šio amato jos nariai mokėsi Lietuvoje. Dalyviai antrus metus iš eilės vyko į Kazachstaną, nes Rusija neišduoda vizų lietuviams keliauti į buvusias tremties ir kalinimo vietas.

Projektas „Misija Sibiras“ vykdomas nuo 2006 metų. Per šį laikotarpį lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire – Rusijoje, Kazachstane ir Tadžikistane – aplankiusios jaunimo ekspedicijos sutvarkė daugiau kaip pusantro šimto kapinių. Sovietinės okupacijos metu iš Lietuvos į tremtį ir lagerius buvo ištremta apie 280 tūkst. žmonių.

Projekto „Misija Sibiras“ organizatorių nuotraukos

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *