Alytaus politiko dukros vasara – skurdo ir ligų alinamoje šalyje

Alytaus miesto tarybos nario Saulius Bitino dukra Rugilė Marija Bitinaitė vasaros atostogas nusprendė praleisti prasmingai – ji jau tris savaites savanoriauja Afrikos šalyje Ghanoje pagal IVHQ tarptautinės medicinos srities savanorių programą. Medicinos mokslus Kaune kremtanti būsima gydytoja turi svajonę grįžti į Afriką ir ten pasilikti dirbti. Jai visai nesvarbu, kad medicinos čia praktiškai nėra, esą tokios sudėtingos sąlygos išmoko maksimaliai išnaudoti tai, ką turi aplink ir padaryti viską, ką gali geriausiai.

Pagalba – savo lėšomis

„Visada galvodavau, kad labiausiai pagalbos reikia Afrikos žmonėms ir laimingiausia būsiu jiems padėdama. Tai buvo mano svajonė nuo mažens, kurią šiemet ryžausi ją įgyvendinti. Visuomet jaučiau pasitenkinimą galėdama padėti kitiems ir dabar suprantu, kad tai mano pašaukimas“, – apie savo sprendimą mėnesį praleisti skurdo ir ligų kamuojamoje Ghanoje kalbėjo mergina.

Internete suradusi neatlygintiną medicininę pagalbą Afrikos žmonėms teikiančią programą, ji nė nedvejodama ryžosi dalyvauti. Apie savo sprendimą pranešusi savo tėvams, Rugilė sulaukė jų palaikymo, nors iš pradžių šie ragino gerai pagalvoti, ar iš tiesų tam yra pasiruošusi.

Prie Rugilės galimybės atvykti į Ghaną prisidėjo ne tik jie, bet ir draugai, giminaičiai. „Esu dėkinga už suteiktą progą tiek daug išmokti ir tiek atiduoti tiems, kam labiausiai to reikia. Kiekviena teigiama mintis, begalinis palaikymas, emocinė ir finansinė parama, laikas, kurį skyrė tiek daug žmonių… Niekada negalvojau, kad žmonės gali būti tokie vieningi. Jūsų dėka galiu būti šitoje nuostabioje vietoje, kuri pilna dar nuostabesnių žmonių, mokytis ir mokyti“, – sakė Rugilė.

Savanoriams savo pačių lėšomis ne tik tenka atvykti į Afriką, grįžti iš jos, pasiskiepyti daugybe skiepų, bet ir išsilaikyti, pirkti būtiniausias priemones ir vaistus vietiniams gyventojams gydyti.

Per dieną – dešimtys pacientų

Socialiniame tinkle „Facebook“ Rugilė rašo savotišką dienoraštį, kuriame – įspūdžiai ir pastebėjimai: „Įrangos, supratimo ir pinigų trūkumas sukuria tiek daug spragų, kad net sunku apibūdinti. Filmai ir knygos neperteikia realybės, kurioje gyvena šie žmonės. Bet progresas vyksta, daug žmonių čia neatlygintinai dirba ne tik medicinos, bet ir švietimo, vaikų priežiūros, agrokultūros ir sporto srityse, siekiant užtikrinti pagalbą, kuri padėtų iš esmės pakeisti reikalus“.

Rugilė kasdien lanko pacientus, kurie dėl pernelyg prastos sveikatos ar pinigų trūkumo neturi galimybės pasiekti sveikatos priežiūros įstaigų; lankosi ir mokyklose, Ghanos bendruomenėse, esančiose toli nuo pagrindinės klinikos. Keturiems savanoriams medikams per dieną tenka apžiūrėti apie septynias dešimtis vietinių gyventojų.

Lietuvaitei tenka tikrinti bendrą gyventojų sveikatos būklę, tvarstyti žaizdas, prižiūrėti ir gydyti sunkios būklės žmones. Pasak pašnekovės, dažnai pagalba būna labai ribota, nes trūksta medikamentų, tyrimų įrangų. „Stengiamės padaryti viską, ką galim, kad tų žmonių gyvenimas būtų kiek įmanoma patogesnis.“

Netikėtumai – kiekvieną dieną

Savanoriaudama mergina savo darbo valandų neskaičiuoja. Kartą, kai ji jau ruošėsi eiti miegoti, pas ją atbėgo vaikas ir pranešė, kad jo mamai prasidėjo gimdymas. Ji iš karto bėgo pas gimdyvę ir padėjo mažyliui ateiti į šį pasaulį. „Pasikviečiau ir savo medicinos programos vadovą australą, kuris jau metus gyvena ir dirba Ghanoje. Mes kartu padėjome. Tai nebuvo man naujiena, nes dar atlikinėdama praktiką Mažeikių ligoninėje, asistavau per gimdymą, tuomet ir išmokau“, – vieną įsimintiniausių įvykių pasakojo mergina.

Tokių ekstremalių situacijų būta ir daugiau. Pavyzdžiui, teko gelbėti maliariją apsikrėtusį naujagimį, pusę kūno nudegusią mergaitę. Neišvengta ir mirčių atvejų, tačiau, pasak savanorės, tokia yra kasdienybė. „Kiekviena diena čia yra įsimintina, niekada nežinai, kas gali nutikti. Netektys mums yra tokios pat skaudžios kaip savo artimųjų“, – kalbėjo Rugilė.

Ji pasakojo, kad vietiniai gyventojai netektis išgyvena visai kitaip nei įprasta mūsų šalyje – jie per laidotuves neliūdi, o šoka ir dainuoja, aplink gaudžia būgnai, barškučiai. Sekmadieniais bažnyčiose jie švenčia savo gyvenimą, dėkoja Dievui už tai, ką turi, yra labai pamaldūs.

Norėdama parodyti pagarbą vietinių kultūrai, Rugilė keitė ir savo įpročius. Ji yra pratusi viską daryti kaire ranka, o čionykščiai tai laiko nepagarbos ženklu, nors atvykėliams tokius dalykus jie atleidžia.

Medicinoje situacija prasta

Rugilės klausėme, kokį pirmą įspūdį paliko Ghana ir ar taip ją įsivaizdavo: „Visa tai ką pamačiau, tikėjausi, bet nemanau, kad tokiems vaizdams įmanoma pasiruošti emociškai. Viena yra kalbėti, pasakoti, perskaityti knygose, pamatyti filmą, o visai kas kita – gyventi čia ir matyti viską savo akimis.“

Ši šalis savanorei išties paliko neišdildomų įspūdžių. Apsistojo ji maždaug už 2 valandų kelio nuo sostinės. Pasak merginos, į tokias šalis kaip Ghana įprastai savanoriai dirbti nevažiuoja. Situacija medicinos srityje yra ganėtinai prasta – gauti pagalbą čia labai sudėtinga. Pavyzdžiui, kaimo klinikoje tiesiog yra vienas stalas ir kambariukas, kur pacientams išrašinėjami vaistai ir vienas kambariukas, kur tvarstomos žaizdos ir vyksta gimdymai. Nėra jokių diagnostinių įrenginių, kaip ir skirtingų sričių gydytojų. Norint gauti profesionalesnį gydymą, reikia vykti į sostinę. Daugumai gyventojų trūksta pinigų įpirkti vaistus, kurie čia yra sąlyginai nebrangūs, todėl dažnai nepavyksta išvengti mirčių.

„Manau, kad pabuvus tokiose vietose, tiesiog išmoksti dirbti su tuo, ką turi, iš nieko padaryti kažką ir tada bet kur būsi geras specialistas. Taip pat niekada nesiskųsi, kad per mažai įrangos, kažko neturi. Vistiek atrasi kelią“, – įsitikinusi lietuvė.

Sveikatą komplikuoja gydymosi įpročiai

Ji pasakojo, kad vietiniai turi savitus įpročius gydyti žmones, tačiau jie yra labai žalingi. Pavyzdžiui, Rugilei teko matyti, kaip vaikas turėjo žaizdą ant kojos ir ją gydė koją laikydamas karštame vandenyje. Taip pat, ant žaizdų vietiniai pila karštus pelenus ir sutrintų kriauklių lukštus. Pasak savanorės, visa tai dar labiau apsunkina darbą, nes reikia išvalyti žaizdą ir pašalinti esamus svetimkūnius. Dėl šių priemonių paprastos žaizdos dažnai komplikuojasi.

„Mes vietinius žmones mokome pagrindinių pirmos pagalbos veiksmų, tačiau reikia laiko, kad ilgą laiką esantys įpročiai pasikeistų. Dažniausios ligos čia yra maliarija, šlapimo takų infekcijos, lytiškai plintančios ligos. Labai daug žmonių turi problemų su sąnariais dėl alinančio darbo fermose. Labai daug žmonių turi akių ligą kataraktą, tačiau vienintelis gydymas yra operacija, bet čia to padaryti neįmanoma. Ir labai daug žmonių turi komplikuotas žaizdas. Taip pat čia yra labai didelė problema su švariu vandeniu. Vanduo, kurį vietiniai naudoja yra labai užterštas. Savanoriai jį naudoja tik prausimuisi, tačiau vietiniai su tuo vandeniu gamina, jį gerią ir naudoja visur. Nusipirkti švaraus vandens beveik niekas neišgali. Žinote, šie žmonės yra be galo stiprūs. Jie nesiskundžia, neverkia, nedejuoja. Dar niekad nemačiau tokių stiprių žmonių. Ir jų drąsa ir stiprybė tiesiog įkvepia“, – pasakojo savanorė.

Opi problema – higiena ir skurdas

Ghanoje nėra gatvių, eismas vyksta chaotiškai. Tenykščiai gyvena pašiūrėse, galima sakyti laukinėmis sąlygomis. Daugumoje namų nėra nei elektros, nei vandens, nei tualetų. Vietiniai gamtinius reikalus atlieka bet kur, kur tik papuola, o prausiasi taip pat lauke. Norma čia yra pamatyti nuogą žmogų.

Tiesa, Rugilė gyvena name, kuriame yra patogumų. Ten yra lauko tualetas. Nors tekančio vandens nėra, yra įrengta prausimosi vieta ir praustis tenka vandeniu iš kibiro.

Parduotuvė – vos viena kita. Pašnekovė negailėjo komplimentų maistui: „Jis labai geras ir skanus. Niekur iki šiol neteko ragauti tokių skanių vaisių, tradicinių patiekalų.“

Ji pabrėžė, kad ne visi vietiniai gali įpirkti maistą. Skurdo problema čia yra neaprėpiamo masto. Išgyvena tik tie žmonės, kurie čia turi savo verslus ar savo mažyčius ūkius. Įprastai jie gali išleisti savo vaikus į mokyklą, įpirkti vaistus, medicinos reikmenis, tačiau tokių, deja, ne dauguma. Vietiniai dirba autobusiukų vairuotojais, pardavėjais, kirpėjais, taip pat laukuose ir fermose. Ghanoje yra labai daug ožkų, tenykščiai augina ir vištų.

Planuoja sugrįžti kitąmet

„Ghana yra apie smėlį tarp kojų pirštų, lovoj ir plaukuose. Apie šaltą vandenį iš kibiro. Apie tualetą pilną musių. Šokius lietuje. Šviežius ananasus ir kokosus. Dingstančią elektrą. Vaikus su didžiule meilės ir dėmesio stoka. Apie moteris stipresnes nei galima įsivaizduoti. Apie didžiausių svorių nešiojimą ant galvos. Vištas ir ožkas, lakstančias aplinkui. Akis temdantį karštį. Purvą ir drėgmę. Seksualinį priekabiavimą. Ghana yra apie nuostabiausius ir nuoširdžiausius žmones, kokius man teko sutikt ir kurie čia atstoja namus. Apie keptus sojos gabaliukus. Ir uodus. Senas surūdijusias mašinas ir motociklus. Dulkėtą ir akmenuotą kelią. Skurdą ir badą. Kvapą gniaužiančius kalnus. Vaikus bėgančius iš pamokų. Apie lietų, smėlį paverčiantį purvu. Nepagarbą moterims. Nešvarius rūbus. Skaniausius pasaulyje patiekalus. Šokius aplink laužą. Basus vaikus. Apie žuvim kvepiančius turgelius. Šiukšles. Bažnyčiose dainuojančius žmones, kurie nesėdi persmelkti baimės vykstant mišioms, o švenčia laimę ir dėkoja už tai ką turi pačiomis linksmiausiomis dainomis. Draugystę. Apie buvimą žmogumi, tokiu koks esi. Apie susitaikymą. Su savimi ir su aplinka. Ghana yra apie tikrumą. Ghana yra apie meilę“, – taip savo dienoraštyje šį kraštą vaizdžiai aprašė Rugilė.

Ji jau kuria planus čia sugrįžti kitą vasarą, o pabaigusi medicinos mokslus, įsikurti ilgam ir dirbti. Jos nebaugina ir išsiskyrimas su šeima, draugais, nes yra įsitikinusi, kad šie ryšiai yra tokie glaudūs ir tvirti, kad joks atstumas jų nepakeistų.

Aukoms sukūrė fondą

Siekdama padėti Ghanos gyventojams, Rugilė sukūrė fondą, kur užsienyje gyvenantys lietuviai gali aukoti, o Lietuvos gyventojams mergina tiesiog nurodė savo asmeninės banko sąskaitos duomenis. Pinigai renkami reikalingiausiems vaistams. Savanorė savo misijos įgyvendinimui jau išleido per 2 tūkst. eurų asmeninių lėšų ir dar tūkstantį eurų surinko iš draugų ir pažįstamų, kurie norėjo prisidėti prie pagalbos Afrikoje. Į fondą žmonės jau suaukojo apie 200 svarų ir dar tiek pat eurų pervedė į jos sąskaitą. 200 eurų visą bendruomenę aprūpinti vaistais ir pasirūpinti žmonių sveikata užtenka maždaug savaitei.

„Darome viską, kas įmanoma ir neįmanoma. Niekada negalvojau, kad galima būti tokiems kūrybingiems ir maksimaliai išnaudoti tokias sunkias sąlygas. Mums tiesiog trūksta lėšų nupirkti reikiamų vaistų dažniausiai pasitaikančioms ligoms. Vaistai čia nėra brangūs, bet patys savanoriai neišgali kasdien padengti visų išlaidų. Mums svarbus kiekvienas euras, kuriuo galite prisidėti ir paremti žmones Afrikoje. Ir tikrai nereikia galvoti, kad reikia aukoti labai daug. Vienas euras čia yra labai galingas. Čia labai svarbu ir geros mintys, geri žodžiai, empatija“ – teigė mergina.

Noras padėti kitiems, dalintis, ją išmokė tėvai ir seneliai. „Mano močiutė man visada kartodavo, kad žmogus turi auksines rankas ir kad mums nereikia labai daug, kad padarytume kažką gerai. Ji visada iš mažiausių dalykų padarydavo nuostabius dalykus – rankdarbius, skaniausius patiekalus. Turbūt tai turėjo didelę įtaką. Ir, žinoma, mano tėvai, nes jie visuomet rasdavo kuo džiaugtis ir dar sugeba viskuo pasidalinti su kitais. Aš tikiu, kad kiekvienas mes turime pakankamai, kad galėtume pasidalinti“, – įsitikinusi Rugilė.

Gyvenantiems užsienyje – galimybė paaukoti naudojantis „GoFundMe“ tinklalapiu šiuo adresu:

https://www.gofundme.com/f/medication-for-the-citizens-of-g…

Gyvenantiems Lietuvoje prie paramos galima prisidėti pervedant pinigų į asmeninę Rugilės sąskaitą, mat „GoFundMe“ organizacija kol kas neturi sutarties su Lietuvos bankais.

RUGILĖ BITINAITĖ

LT517300010132400258

Pavadinime nurodyti „GHANA“

Savanorių grupė ir vietiniai Ghanos gyventojai yra be galo Jums dėkingi.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *