Edvardas Dovydėnas Dzūkijoje gerai žinomas kaip oro baliono pilotas, Pocelonių oreivių klubo vadovas, savo pažįstamų rate – kaip kavos tiurlintojas ankstyvais rytais, o kai kurie jų gerai pažįsta ir kaip vieną pirmųjų spaudos ir ne tik fotografą. Malonus atradimas didžiąją dalį gyvenimo mieste praleidusiam vyrui buvo ir Pocelonių kaime įsigyta sodyba, kurią galima drąsiai vadinti gamtą, gyvūnus ir žmogų jungiančiu rojaus kampeliu. Susidaro įspūdis, kad E. Dovydėnas tiesiog gyvena savo pomėgiais, kurie jam teikia tiek daug džiaugsmo.
Nostalgija antikvariniam balionui
Kaip sako E. Dovydėnas, būdamas dviejų dukrų tėvu, penkių anūkų seneliu, jaučiasi esantis nematerialiai turtingas ir nestokoja energijos. Kalbėdamas apie save, savo aistrą pakilti į orą, pomėgį fotografuoti, pirmiausia pasakojimu jis sugrįžo į laikotarpį maždaug keturiais dešimtmečiais atgal. Anuomet jis gyveno Vilniuje, o gavęs paskyrimą, persikėlė gyventi į Alytų. Tiesa, jau tada jis užsiėmė fotografavimu, kurį atrado dar studijų laikais. Galiausiai Dzūkijos sostinėje įsirengė fotolaboratoriją, dirbo fotografu.
Jis susipažino su savo pirmuoju oro balionų pilotavimo mokytoju Algimantu Sarpaliumi, kurį Edvardas vadina antruoju tėvu. Iki šiol palaiko ryšius. Kartą jis paprašė pagalbos pavežioti balionams skirtas priekabas, vėliau pagelbėti skrydžiuose. „Nuo tada ir pagavau kabliuką. Vėliau Algimantas, kai jau jo sveikata nebeleido skraidyti, man perleido senąjį, antikvarinį balioną, kuris yra ketvirtasis Lietuvoje. Dabar jis – mano nostalgija, nes būtent juo mokiausi pilotuoti ir jau skaičiuoja savo ketvirtą dešimtį metų. Teko nemažai investuoti į jo restauravimą. Iki šiol jį turiu ir nors neturi techninės apžiūros, iš esmės skristi juo būtų galima“, – pasakojo pilotas.
Edvardas turi dar vieną keturvietį balioną, kuriuo nuolat skraido pats ir skraidina pramogautojus. Be to, juo jis išugdė ir vieną mokinę, kuri dabar pilotuoja savarankiškai.
Leidosi ant elektros laidų ir vandens
Pasiteiravus, ar per tiek metų oro baliono pilotavimo praktiką būta kokių nors ekstremalių nuotykių, iš pradžių Edvardas paslaptingai šyptelėjo, tačiau galiausiai sutiko papasakoti: „Mano mokytojas vis sakydavo, kad aviacija neatleidžia jokių žmogaus klaidų. Didžiausios skrendant oro balionu yra kaminai, elektros laidai. Teoriškai viską žinoti yra viena, bet kai susiduri praktiškai, tik tada supranti. Kaip tik teko pasimokyti iš savo klaidų. Kartą nesėkmingai leidausi ant vandens, o kitą kartą baliono krepšys kliudė ir nutraukė elektros laidus. Laimei, abu kartus viskas baigėsi laimingai. O leistis miške ant medžių iš visų pavojų yra saugiausia, tik tiek, kad kupolas bus garantuotai suplėšytas.“
Istorija su elektros laidais nutiko dėl netikėtai kilusios audros. Teko skubiai leistis žemyn ir tąkart Edvardui saugiausia atrodė nutūpti mokyklos stadione. Tačiau žemėjant už medžių nesimatė elektros laidų ir kai juos pilotas pastebėjo, bandė skubiai balioną pakelti aukštyn, tačiau pintine kliudė laidus ir juos nutraukė. Aplink pasklido kibirkštys. Laimei, kad nebuvo nutraukta baliono dujų žarna, mat pasekmės būtų buvusios katastrofiškos. Tąkart keleiviai nusileido bulvių lauke.
Ne mažiau streso Edvardui sukėlė ir istorija su vandeniu: „Rodos, ne kartą darytas triukas – skridau virš Nemuno ir balioną tupdžiau ant vandens. Tačiau tąkart nepagalvojau, kad atskriejęs vėjo gūsis sukels sūkurį ir jis pagavo baliono krepšį, pradėjo traukti gilyn. Vos vos ištraukiau iš vandens. Be to, baiginėjosi dujos, tad ir jas turėjau pakeisti ekstremaliomis sąlygomis. Nė vienas pakilęs į orą, jame kaboti nelieka. Vis tiek nusileidžia žemyn vienokiu ar kitokiu būdu. O aš dar stogų neišbandžiau, bet gal jau ir nenorėčiau“, – humoro nestokojo vyras.
Pilotas pasakojo, kad iškilus keblioms situacijoms, niekada to neparodo kitiems, kad nekiltų panika.
Lietuvoje prieš tris dešimtmečius būta vieno mirtino nutikimo skrendant oro balionu, o šiemet užsienyje jau žuvo net trys žmonės. „Apie tokius atvejus būtina kalbėti, dalintis patirtimis, nes tai gali padėti ateityje išvengti panašių istorijų. Nepaisant to, oro balionai yra saugiausia skraidymo priemonė“, – tikino E. Dovydėnas.
Kiek kainuoja būti oro baliono pilotu?
Įsigyti naują balioną išgali ne kiekvienas pilotas, nes jų kainos – kaip naujo automobilio. O ką dar kalbėti apie jo eksploatavimo išlaidas – dujas, licencijas, techninę patikrą, baliono priežiūrą jau nekalbant apie įdėtą darbą. Pasak piloto, vien baliono pakėlimas nuo žemės vieną metrą atsieina ne vieną šimtą eurų, o skrendant juo valandą, sunaudojama net kelios dešimtys, o kartais daugiau kaip šimtas litrų dujų, priklausomai nuo oro sąlygų. Tada pasidaro aišku, kodėl pramoga skristi oro balionu yra ne iš pigiųjų.
Tapti oro baliono pilotu irgi nėra paprasta, jiems keliami griežti sveikatos reikalavimai, o dvejus metus trunkančių mokslų ir egzaminų kainos ne vienam atgrasintų norą juo būti. Maža to, privaloma nusipirkti 15 praktinio skraidymo valandų. Kiekvienas skrydis ir egzaminas kainuoja papildomus pinigus.
Edvardui ne kartą tekę skraidyti užsienyje, dalyvauti ir varžybose, tačiau be rėmėjų tai buvo finansiškai sunku, todėl ilgainiui varžybas apleido, nors gerų rezultatų, perspektyvų išties būta.
Pilotas turi pasiekęs ir savotišką rekordą – oro balionu yra pakilęs į daugiau nei 4 kilometrų aukštį. „Svarbiausia žinoti, kaip tokiame aukštyje elgtis – nedaryti staigių judesių, kvėpuoti iš lėto, nes deguonies tokiame aukštyje jau mažiau“, – pasakojo vyras.
Pilotas atviras, iš oreivystės pralobti būtų sunku, nes ne visi gali sau leisti už šią pramogą mokėti solidžią pinigų sumą. Nors tai yra pakankamai paklausu. Be to, skrydį oro balionu sąlygoja orai, sezonas. Edvardas išbandęs skrydį ir žiemą ir, pasak jo, tada galima matyti kiekvieną miško žvėrį, nes neužgožia žaluma, medžių lapai.
Rytiniai tiurlinimai tapo tradicija
Skristi oro balionu vyriškiui yra ne tik darbas, bet ir vienas jo pomėgių. Skrisdamas jis ne tik gėrisi iš aukštai matomomis Dzūkijos apylinkėmis, bet ir pamatytus vaizdus fotografuoja. Dabar Edvardas yra sukaupęs milžinišką fotografijų iš paukščio skrydžio kolekciją. „Beje, Dzūkija skraidymams oro balionais yra vienas palankiausių kraštų, nes čia daug pievų, lygumų“, – teigė vyras.
Pasak jo, geriausia oro balionu skristi ankstyvą rytą arba likus valandai iki saulėlydžio, kai būna giedra ir yra nedidelis vėjas. Neapsakomi vaizdai iš oro baliono atsiskleidžia rudenį, kai gamta pasipuošia ryškių spalvų gama.
Bene kiekvienas Edvardo šiltojo sezono rytas prasideda vos praaušus, o žiemą – gamtai dar gerokai paskendus tamsoje. Kaip tik tada jis patogiai įsitaiso gamtos apsuptoje terasoje ir gardžiai tiurlindamas kavą, dieną pradeda tradiciniu „Facebook“ draugų pasisveikinimu – „Tiurlinam“.
„Anksčiau nepastebėdavau gamtos grožio, negirdėdavau čiulbančių paukščių, o ankstyvas kavos tiurlinimas man atskleidžia visą pasaulio žavesį, ypač šioje sodyboje, kurią įsigijau prieš keletą metų“, – pasakojo oro baliono pilotas.
Nuotraukos – Edvardo Dovydėno.
Siautėje pilota, su humoro jausmu 🙂