Alytaus šimtukininkų pasirinkime – taikomoji matematika

Du Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos abiturientai – Andrius Gegužis ir Domas Sakavičius – tapo unikaliais, itin retai šalyje pasitaikančiais miesto istorijos herojais. Po penkis brandos egzaminų šimtukus gavusių jaunuolių ateities galimybės – po jų kojomis, tad ir stojimų į aukštąsias mokyklas rezultatų jie laukia ramiai ir užtikrintai. Kaip vaikinams pavyko pasiekti aukščiausių rezultatų ir ką pagal juos reikėtų daryti, kad didelę reikšmę ateičiai turinčių egzaminų rezultatai būtų kuo aukštesni?

Siekti šimtuko – likus trims dienoms

Abiejų vaikinų sėkmės istorijos – skirtingos. Vienas jų teigė tiesiog likus mėnesiui iki egzaminų maratono tiesiog sugalvojo sieksiantis šimtukų, nors pernelyg daug pastangų tam nedėjo, o kitas tam ruošėsi labai intensyviai.

Domas laikė net šešis brandos egzaminus – lietuvių, matematikos, fizikos, chemijos, informatikos ir anglų kalbos. Be ne po kiekvieno egzamino jis jautė gausiąs didžiausius įvertinimus, išskyrus lietuvių kalbos. O kai išėjo iš paskutinio egzamino, atsisėdo į automobilį ir iš tos laimės, kad pagaliau viskas baigta, ėmė džiaugsmingai rėkti.

„Labai stipriai mokiausi 10 klasėje, ypač matematikos ir fizikos. Dalyvaudavau olimpiadose, todėl per tuos metus išmokau visą 12 klasių kursą. Matematikos šimtuko tikėjausi užtikrintai. Fizikos egzaminas buvo labai sunkus, tad  gal kiek buvo netikėta, kai sužinojau, kad gavau maksimumą. O lietuvių kalba man visuomet sekėsi sunkiai, todėl iš vienintelio šio dalyko negavau maksimalaus įvertinimo. Chemiją mokytis man buvo įdomu, prieš egzaminą ne itin jam ruošiausi. Likus vos trims dienoms iki jo sugalvojau, kad noriu šimtuko, tai perskaičiau knygą ir to užteko. Informatika visuomet sekėsi neblogai. Programavimas ir kompiuteriai buvo mano mėgstamiausi užsiėmimai nuo mažens. Iki 16 metų visos mano veiklos buvo kompiuteriniai žaidimai, mažai bendraudavau su kitais“, – pasakojo Domas.

Nusirašinėdavo per istorijos atsiskaitymus

Vaikinas tikino, kad nebuvo iš tų mokinių, kuris prieš egzaminus zubrino knygas, be to, jam labai padėjo ir gera jo atmintis. Dėmesį sutelkdavo pamokų metu, o namų darbams daug laiko niekada neskirdavo.

„Man kiekvienas egzaminas buvo tarsi dar viena olimpiada, tad ir pernelyg nesijaudinau. Esu pripratęs prie įtampos“, – tikino Domas.

Paklausus, ar dažnai nusirašinėdavo per atsiskaitymus, Domas sakė, kad dažniausiai duodavo kitiems nusirašyti. Tačiau nebuvo nė vieno istorijos kontrolinio, kad nenusirašytų pats. O jeigu būtų laikęs šio dalyko egzaminą, tai greičiausiai, jo manymu, nebūtų net išlaikęs.

Ne kartą Domui teko girdėti jį vadinant moksliuku, tačiau anaiptol tokiu savęs nelaiko: „Taip, moksluose esu pasikaustęs, bet tie, kas mane pažįsta, žino, kad esu pakvaišęs, elgiuosi spontaniškai. Dėl to esu turėjęs traumų. Draugai juokiasi, kad kuo daugiau smūgių į galvą, tuo protingesnis esu.“

Svajonė – dėstyti matematiką

Nors prašymo stoti į universitetą Domas dar neužpildė, tačiau dabar jis jau užtikrintas savo pasirinkimu – taikomoji matematika Vilniaus universitete. Ateityje jis svajoja kada nors dėstyti šį dalyką aukštojoje mokykloje: „Matematika mane visuomet traukė. Dažnai draugai paprašydavo paaiškinti, pamokyti jos ir tą daryti man labai patinka“

Alytiškis neturi planų išvykti iš Lietuvos. Kaip jis pats sakė, jam būtų sunku palikti namus, draugus, savo merginą. Tačiau po studijų sugrįžti į savo gimtąjį miestą bent jau šiuo metu irgi nesvarsto, nes mano, jog čia per mažai karjeros ir verslo galimybių.

Nors egzaminų maratonas sėkmingai įveiktas, o dėl studijų irgi ramu, atostogauti vaikinas neplanuoja. Jis įsidarbino laisvu grafiku Alytuje naujai startavusioje taksi paslaugas teikiančioje bendrovėje. Nepaisant to, laisvo laiko trūkumu abiturientas nesiskundžia, skiria laiko ir poilsiui, ir pomėgiams, ir draugams.

Paprašytas pasidalinti patarimais, kaip kitąmet abiturientams kuo lengviau ir sėkmingiau įveikti egzaminų maratoną, vaikinas teigia svarbiausia nepersimokyti ir pernelyg nestresuoti, o naktį prieš egzaminą gerai išsimiegoti. Pasak jo, sąžiningai zubrinti mokslus visus dvylika metų irgi nėra svarbiausia. Tereikia atsirinkti, ko reikalaujama, o visa tai yra išdėstyta Nacionalinio egzaminų centro programose. Pasiruošti egzaminui, kad jį išlaikytum neblogais rezultatais, jo manymu, tikrai užtenka trijų dienų.

Šimtukai tėra blizgutis

„Sąmoningai nesiekiau maksimalių rezultatų, tik norėjau, kad jie būtų kuo geresni. Labai nustebau, kai galutiniame rezultate turėjau penkis šimtukus. Tikėjausi maksimalių rezultatų iš matematikos, informatikos ir anglų kalbos tarptautinio egzamino. Tačiau, kad šimtukai bus ir iš lietuvių bei biologijos, man buvo staigmena“, – pasakojo kitas šimtukininkas Andrius.

Jis teigė visuomet buvęs pavyzdingas mokinys, jo pažymių vidurkis – 10. Paskutinieji trys mėnesiai iki egzaminų jam buvo labai intensyvūs, daug dirbo savarankiškai, kad egzaminų rezultatai būtų kuo geresni. Nepaisant to, jis visuomet stengdavosi išlaikyti balansą tarp mokymosi, poilsio ir laisvalaikio. „Esu pratęs viską susiplanuoti. O tie, kas persimoko, nemanau, kad jų rezultatai bus labai geri“, – pasakojo Andrius. Jis ramiai miegojo ir paskutinėmis prieš egzaminus naktimis.

Abiturientas tikino, kad seniau jo siekiai būdavo orientuoti į maksimalius rezultatus, tačiau laikui bėgant pakeitė savo požiūrį ir dabar mąsto kitaip: „Koks skirtumas, kokie balai. Mano tikslas – gimnaziją baigti kaip išsilavinęs žmogus. Jeigu būčiau gavęs virš devyniasdešimt balų, vis tiek būčiau patenkintas savimi. O šimtukai tėra tik blizgutis“, – savo įsitikinimais dalijosi Andrius.

Sunkiausias jam buvo anglų kalbos tarptautinis ir lietuvių kalbos egzaminai. „Lietuvių kalbos egzaminą iš viso vertinu kaip sėkmės reikalą, nes jeigu papuls tema, kurią gerai išmanai, pasiruošei, tada pasiseks“, – įsitikinęs Andrius.

Sunkiausiai mokykloje jam sekęsis dalykas buvo istorija, tačiau ir jis pastangų į šį dalyką dėdavo ne tiek ir daug. Tačiau didžiausias iššūkis jam buvo užsienio kalbos.

Svajonėse – doktorantūra

Andrius kaip ir Domas, savo ateitį sieja su taikomąja matematika. Pasiteiravus, kodėl turėdamas tokius brandos egzaminų rezultatus nesirenka perspektyviausiomis laikomų specialybių, Andrius pabrėžė, kad jis linkęs klausyti savo širdies: „Jeigu viena ar kita sritis tau patinka ir joje būsi numeris vienas, tai gali pasiekti labai aukštų rezultatų ir nesvarbu, kokia specialybė bebūtų.“

Andrius svajoja siekti net doktorantūros mokslų, o jeigu jo pasirinkta specialybė nepateisins lūkesčių, ryšis keisti kryptį magistro studijose: „Turiu dar daug laiko. Esu toks, kad jeigu man nepatinka, nebijau mesti ir siekti kažko geresnio.“

Ateityje norėtų pasisemti patirties ir užsienyje. Deja, jo planuose Alytaus nėra. Andriaus manymu, Dzūkijos sostinei reikia stiprios aukštosios universitetinės mokyklos, o tai leistų čia išsaugoti kuo daugiau jaunimo. Be to, vaikino požiūriu, tie, kas siekia aukštesnių tikslų, platesnių galimybių gyvenime, išvyksta gyventi į didmiesčius.

Kas lemia sėkmę?

Andriaus įsitikinimu, sėkmę egzaminuose ir kitose gyvenimo srityse nulemia du pagrindiniai dalykai – valia ir vaizduotė: „Jeigu žmogus yra valingas, bet yra įsitikinęs, kad negali kažko pasiekti, tai vargiai ar jis ir pasieks. Lygiai taip pat yra ir tais atvejais, kai įsivaizduojama, kad gali daug, bet nieko nedaro. Manau svarbu ne tik daug įdėti darbo, bet ir įtikėti tuo, ką darai, tikėti savo galimybėmis.“

Vaikinas įsitikinęs, kad į mokslą reikia pažvelgti kitomis akimis – ne kaip į privalomą dalyką, o kaip savavališką norą daugiau sužinoti, išmokti.

Tokį jaunuolio suvokimą suformavo jo skaitytos psichologinės knygos, kurių yra perskaitęs daugybę. Beje, moksliuku save pripažįsta, jeigu tai suprantama kaip žmogus, kuriam rūpi mokslai ir daug įdeda pastangų dėl intelektualinio išprusimo, tačiau jeigu tai suprantama kaip stereotipinė sąvoka, kai daug mokomasi ir daugiau nieko kito neveikiama, tai savęs tokiu nelaiko.

Vienas jo pomėgių yra fotografija. Daug jo fotografijų buvo eksponuojamos miesto parodose. Keletą metų lankė sportinius šokius. Tačiau pastaruoju metu jis atrado kitą pomėgį – skaityti psichologines-motyvacines knygas. Be to, Andrius kolekcionuoja pašto ženklus.

„Turbūt turėčiau dėkoti savo tėvams, kad jie į mano išsilavinimą, intelektualinį išprusimą dėjo labai daug. Jie išugdė mano požiūrį, kad išsilavinimas, žinios yra labai svarbu. Jie niekada nevertė manęs mokytis, retai įsikišdavo į mano mokslus“, – atviravo Andrius.

Vaikinas planuoja turiningai pasimėgauti likusia vasara ir atostogomis. Su draugais daugiau nei savaitei vyks į Italiją, o rugpjūtį jau dalyvaus Nacionalinės moksleivių akademijos stovykloje.

Panašūs įrašai:
  Prenumeruoti  
Pranešimus apie