Rumbonių vienuolių globotinis: „Nežinau, kas būčiau, jeigu ne seserų parodytas kelias“

Kai neturi saugios vaikystės darnioje šeimoje, augi svetimuose namuose ir, rodos, likimas tau pašykštėjo laimės, dažnai atsiveria durys dalykams, kurių galėjai ir neturėti. Būtent taip nutiko alytiškiui Mindaugui Dusevičiui. „Sunkaus“ vaiko etiketę turėjusiam vaikinui nusišypsojo laimė išaugti doru žmogumi, kelią parodžius Rumbonių vienuolėms Danutei Konstancijai Saboniūtei ir Sonatai Marčiulionytei, pas kurias jis praleido ne vienerius savo gyvenimo metus. Iš viso į savarankišką gyvenimą seserys jau išleido per tris dešimtis vaikų.

Išliejo nuoskaudas ir atleido

Kaip pasakojo Mindaugas, jis nuo vaikystės tėvų namuose būdavo tik svečias – lankė savaitinį darželį, vėliau apsigyveno internate, į namus sugrįždavo tik savaitgaliais.

„Mama teisindavosi, kad turi daug darbo ir negali manęs pasiimti gyventi kartu. Tėvas mūsų neaugino. Be to, mama nuolat man sakydavo, kad aš – neklaužada vaikas. Tuo metu aš nesupratau, bet šiandien jau suvokiu, kad šeimoje buvo ir daugiau problemų. Man nebuvo gerai su jais gyventi, trūko dėmesio ir šilumos“, – vaikystės prisiminimais dalijosi vyras.

Šiandien jis palaiko ryšius su savo motina, o su biologiniu tėvu – ne, nors jis ir yra gyvas. Esą Mindaugas išsakė savo motinai visas per daugybę metų susikaupusias nuoskaudas, tai padėjo atleisti, nelaikyti pykčio širdy ir nuoširdžiai su ja toliau bendrauti.

„Galiu ją pateisinti, tačiau tikrai ne viską“, – kalbėjo alytiškis.

Pasiprašė gyventi pas vienuoles

Mokydamasis profesinėje mokykloje jis turėjo draugą, kuris glaudėsi Rumbonyse (Alytaus raj.) pas vienuoles.

„Iš draugo pasakojimų girdėjau, kad jam ten buvo gera gyventi. Man labai norėjosi savo namų, šilumos, meilės, saugumo, todėl paprašiau jo vienuolių pasiteirauti, ar jos priimtų pas save gyventi ir mane. Žinoma, jos mane priėmė ir nuo tada pajutau kitokio – visavertiško gyvenimo skonį“, – pasakojo vyras, vienuolių globoje atsidūręs, kai jam buvo šešiolika metų.

Alytiškio teigimu, būtent gyvendamas ten, jis atrado tikėjimą Dievu, matė daug gėrio ir gražių pavyzdžių, buvo auklėjamas ne griežtumu, o švelniais, prasmingais pamokymais.

Rumbonyse niekada netrūko veiklos, atsakomybių, kurias globotiniai patys pasiskirstydavo: mergaitės dirbdavo buities darbus, berniukams tekdavo pasirūpinti ūkiniais reikalais. Vienuolės su vaikais gyveno ūkiškai, tad ir kaimo darbų netrūkdavo. Mindaugas rūpindavosi arkliais, jais jodinėdavo ir visai tai jam teikė malonumą.

„Mums būdavo labai smagu dirbti kartu, buvom vieningi, susidirbę. Be to, visuomet žinojom, kad yra stogas virš galvos, visuomet bus ką valgyti, būsi išklausytas, nestigs meilės ir šilumos. Turėjome laiko ir pramogoms. Ten gyventi mums buvo labai smagu, buvo geri laikai. Patys gražiausi prisiminimai“, – teigė alytiškis.

Išmokė pagarbos kitiems

Jis iki šiol palaiko ryšį su vienuolėmis, jas aplanko, padeda buityje. Vyras neįsivaizduoja ir didžiųjų metų švenčių be viešnagės Rumbonyse. Pasak jo, visi auklėtiniai, kurie tik gali, aplanko buvusias globėjas, pasisvečiuoja.

Vienuolės jį išmokė jausti pagarbą kitiems, į pasaulį žiūrėti kitomis akimis. Vaikus vedėsi į bažnyčią. „Mačiau, kaip žmonės gražiai bendrauja vieni su kitais. Priėmiau krikšto, sutvirtinimo, eucharistijos sakramentus. Visa tai man padėjo eiti doros keliu ir būti doru žmogumi. Neįsivaizduoju, kur ir kas šiandien būčiau, jeigu ne Rumbonių vienuolių parodytas kelias man. Labai džiaugiuosi, kad vienuolės globoja vaikus“, – kalbėjo Mindaugas.

Šiandien 37-erių vyriškis turi mėgstamą darbą, pomėgių: aktyviai sportuoja, bėga krosą, dalyvauja įvairiose sportinėse varžybose. Mindaugas buvo sukūręs ir šeimą, su žmona susilaukė dukters. Nors dabar sutuoktinių keliai išsiskyrę, jis palaiko glaudžius ryšius su trylikamete dukra.

„Stengiuosi siekti profesinių aukštumų, noriu turėti kažką savo – namus, gyvenimo draugę. Dirbau ir užsienyje, tačiau per kiekvienas atostogas grįždavau į Lietuvą, kad pabūčiau su dukra ir šiaip mane traukė savi kraštai. Gimiau ir užaugau Alytuje“, – pasakojo vyras.

Mindaugas su seserimis Danute ir Sonata

Tarp globotinių užgimė meilė ir kūrėsi šeimos

Rumbonių kaime gyvenančios vienuolės Danutė ir Sonata turi didžiausią vaikų globojimo patirtį Alytaus rajone, oficialiai vaikus globoja nuo 1988 metų.

Šiuo metu Rumbonių globos namuose vienuolės globoja keturis globotinius: jauniausiajam – jau keturiolika, vyriausiajam – devyniolika. Tačiau savaitgaliais, per atostogas jų suguža pilna troba, mat į namus sugrįžta tie vaikai, kurie studijuoja ir net jau turi sukūrę savo šeimas.

„Kai ilgiau neatvažiuoja, tai labai rūpi. Pasiilgstam, labai laukiam“, – sakė sesuo Danutė.

Vienuolės pasakojo, kad po jų puoselėjamų namų stogu ne viena graži meilė užsimezgė ir susikūrė šeimos.

„Teko daug kalbėti su vaikais, kad jie neperžengtų ribų, kad viskam ateina savas laikas. Mes nuolat jiems kartodavome, kad visų gyvenančių po šių namų stogu draugystės turėtų būti kaip brolių ir seserų“, – pasakojo seserys, kurios vaikams buvo ir mamos, ir gydytojos, ir psichologės, ir sielovadininkės.

Pirmieji globotiniai – kaimynų vaikai

Vienuolės džiaugiasi, kad gražiai susiklostė ir tų globotinių gyvenimai, kurie anuomet buvo „sunkūs“ vaikai. Tarp seserų išaugintų vaikų yra ir medikų, ir pareigūnų, ir verslo vadybininkų, ir kosmetologių, ir vienas kunigas. Iš viso į gyvenimą vienuolės jau išleido trisdešimt vieną globotinį. Padėjo jiems išsilavinti aukštosiose mokyklose bei žengti pirmuosius žingsnius į savarankišką gyvenimą. „Jau ne vieną anūką turime“, – džiaugėsi vienuolės.

Globėjos galėtų ištisą dieną pasakoti savo globotinių praeities ir dabarties istorijas. Žino kiekvieną atmintinai. Kaip šiandienos įvykius prisimena ir pirmųjų į jų globą patekusių vaikų istoriją.

„Užaugo jie gerais vaikais. Augo geroje šeimoje, kurią ištiko nelaimė – tėvas mirė, o motina palūžo psichiškai. Tad rūpintis trimis likusiais kaimynų vaikais ryžomės mes. Tokia buvo mūsų kaip globėjų pradžia“, – globos pradžią prisiminė vienuolė Danutė.

Malda niekada neapvylė

Pasiteiravus, ar kas nors joms padeda, kad ant stalo niekuomet nepritrūktų duonos, seserys tvirtino, kad visuomet didžiausias ir patikimiausias pagalbininkas yra malda į našlaičių ir vargšų globėją Vincentą Paulietį, Šventąjį Antaną, Šventąjį Juozapą. „Malda dar niekada mūsų neapvylė“, – sakė vienuolė Danutė.

Už suteiktą šilumą, rūpestį, meilę globotiniai vienuolėms taip pat atsidėkoja – per kiekvieną Motinos dieną pasveikina, apkabina.

2010 m. seseriai D. K. Saboniūtei ir seseriai S. Marčiulionytei už beatodairišką meilę ir globą įteiktas aukščiausias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas „Gerumo žvaigždė“, skiriamas už ypatingus nuopelnus socialinės apsaugos ir darbo srityje. 2015 m. Alytaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu seseriai K. D. Saboniūtei suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas.

Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Alytaus rajone Renata Kruk:

„Seserimis Danute Konstancija Saboniūte ir Sonata Marčiulionyte be galo didžiuojamės, tai Žmonės iš didžiosios raidės. Teko ne kartą vežti be tėvų globos likusius vaikus į jų namus. Reikėtų pamatyti, kaip seserys džiaugiasi kiekvienu naujuoju šeimos nariu, parodo jam, kad jis svarbus, vertas meilės, gerumo ir šeimos. Toks sutikimas kiekvienam vaikui teikia pasitikėjimo savimi ir drąsos.

Globojamus vaikus jos moko doros ir sąžiningumo, mylėti vyresnius žmones, nesmerkti savo tėvų ir suprasti tikrąsias vertybes, su jais kalbasi ir juos girdi kiekvieną dieną. Yra kupinos vilties, kad jų globojami vaikai užaugs atsakingi, atviri, visuomeniški ir šią gerąją patirtį perduos savo vaikams. Globotiniai, jau radę savą gyvenimo kelią, sugrįžta į Rumbonis kaip į namus ir čia yra visuomet laukiami.

Tikiu, kad šiandienos vartotojiškoje ir visur skubančioje visuomenėje vis tik daugeliui reikšmę turi bendruomenė, kaimynystė, solidarumas, užuojauta, dalijimasis, abipusė pagarba. Tai pasaulis, kuriame vaikas yra saugus. Tokį pasaulį, kuria seserys“.

Panašūs įrašai:
3 Komentarai
0 Atsakymai
0 Sekėjai
 
Didžiausią reakciją sukėlęs komentaras
Karščiausias komentatorių susirašinėjimas
3 Komentarų autoriai
  Prenumeruoti  
naujausi senesni daugiausia balsų
Pranešimus apie
Rytis

Ačiū Vargdienių seserims, o žurnalistams, kad šviesų straipsnį parengėte.

Vaida

Straipsnis, labai klaidinga nuomone sudarantis apie pagrindine straipsnio persona. Vienuoles augino ir sviete, diege Dievo tiesas, bet jis ju neisisavino, juk tikrai vienuoles neskatintu svetimoteriavimo (o del to ir pirma seima sugriuvo vaikino. jis pareiske “man reikia laisves!!! Ir isejo pas kita moteri;) Ir su dukra tikrai nera glaudus rysiai palaikomi, vienas is pavyzdziu, vaikui paprasius parvezti is burelio buvo pasakyta “as moku alimentus tegu mama vezioja”, arba pasiima dukra kaip ir pabuti kartu, bet “nutrenkia” pas savo mama ir vaziuoja svest savo gimtadienio… Apskritai, gaila sio zmogaus, nes jis niekaip neranda savo gyvenimo kelio, tik visur iesko paguodos ir… Read more »

Virginija

Užaugau Rumbonių parapijoje.Prisimenu viemuolę Danutę nuo pačių pirmųjų dienų,kai ji atvyko į Rumbonis.Dabar jau esu garbingo amžiaus,bet labai dažnai prisimenu vienuolę Danutę,jos veiksmus,žodžius kiekvienoje situacijoje.Visada bažnyčioje mišiose dalyvaudavo daug vaikų,labai iškilmingai visos religinės šventės švenčiamos iki šių dienų.Labai daug gražių prisiminimų išliko lig šiol.Vienuolei Danutei ir visiems aplink ją esantiems linkiu stipriausios sveikatos,ilgų gyvenimo metų.