Jauna šeima laimę atrado senelių kaime

„Ir Lietuvoje galima gyventi. Nereikia laimės ieškoti svetur, kai ji yra vietoje“, – sako Vaida ir Vladas Žvirbliai, prieš penkerius metus įsikūrę Alytaus rajone, Verebiejų kaime. Jie tikina nesigailintys miesto gyvenimą iškeitę į kaimo, nes dar prieš vestuves apie tai svajojo.

O ir Vlado senelių sodyba iš pradžių visai nepriminė jaukaus šeimyninio lizdelio. „Man buvo šokas, nes čia nebuvo jokių patogumų – nei tualeto, nei kur nusiprausti. Reikėjo praustis „balijose“ arba kurti pirtį kiekvieną dieną. Po truputį susiremontavom namus, apsitvarkėm aplinką“, – prisiminimais apie įkurtuvių pradžią dalijosi 26-erių Vaida.

Arkliai atkeliavo iš Olandijos

Antonas ir Lida – miniatiūrinių veislės arkliai, į Žvirblių ūkį patekę net iš Olandijos. Šeima domėjosi ir ieškojo būtent šios veislės arklių, kurie yra mažesni už ponius (kartais vadinami „mažaisiais poniais“) ir veisiami taip, kad būtų draugiški žmonėms.

Anot V. Žvirblės, tokiam pirkiniui juos paskatino ilgai brandinta svajonė – užsiimti pramogų vaikams su arkliais organizavimu: „Arkliukai turi būti saugūs vaikui, nenumesti jo, neturi baidytis aplinkos garsų, pavyzdžiui, kai pravažiuoja traktorius ar kombainas. Vedžiodavome juos kaimo vieškeliu, kol apsiprato prie mūsiškės aplinkos“.

Dėl dailios išvaizdos ir ramaus būdo „mažiesiems poniams“ yra lemta maudytis vaikų palankumo ir meilės spinduliuose. Pirmasis jodinėjimo malonumą išbandė trimetis Žvirblių sūnus Linas – jo svoris tinka mažųjų arkliukų jėgoms, nes „raitelis“ neturi viršyti 10 procentų tokio arklio svorio, maždaug 30 kilogramų.

Šių gyvūnų priežiūra – tikras „grožio salonas“ po atviru dangumi. „Ne kiekviena moteris tiek šepečių turi – arklius reikia dažnai šukuoti, kad nesišertų; kartą per mėnesį – sutvarkyti kanopas, kas devynis mėnesius – nušlifuoti dantis, kad nebūtų aštrių kampų ir jie nesusižeistų nasrų“, – apie augintinių priežiūros specifiką papasakojo V. Žvirblė.

Ūkyje – ir avys, ir nutrijos, ir triušiai

Jos sutuoktinio 30-mečio Vlado rūpesčiai ir lūkesčiai ne tokie romantiški: „Ponių auginimas ir priežiūra – žmonos darbas, aš – tik pagalbininkas. Laikom ir avių pulkelį, mėsinių veislės ir mišrūnų turim: avieną patys mėgstam, o ėriukus parduodam“.

Dar vieni gyvūnai, neįprasti lietuviškam kaimui, tačiau ne Žvirblių ūkiui – nutrijos. Ir jos čia ne dėl mėsos ar kailio, o kad pagelbėtų atsikratant augalinių atliekų. „Gal kam jos ir negražios, bet mums visai simpatiškos. Nutrijoms aptvaras būtinas, kad nepabėgtų ir nenusiaubtų daržų. Be to, gyvename Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje, kur invaziniai gyvūnai nepageidaujami“, – pasakojo V. Žvirblis.

„Nutrijų skiepyti nereikia – jos jokiomis ligomis neserga, o štai triušiai kur kas lepesni – rasotos žolės jiems nepaduosi“, – dar vieną pulką savo augintinių pristatė jauna šeima. Šie švelniakailiai padarai čia taip pat laikomi labiau dėl pasigėrėjimo, o ne dėl apčiuopiamos naudos. Tiesa, kartą Žvirblių ūkyje išauginta triušė pasitarnavo mainams – buvo iškeista į skardos lakštus.

Netradiciniai kaimiečiai

„Esame kaimo juokdariai, kurie vedžioja arklius kaip šunis – toks kartais būna aplinkinių požiūris į mus, netradicinius kaimiečius. Mūsų supratimu, kaimietis nėra gyvenimo būdas, veikiau – gyvenamosios vietovės pasirinkimas“, – dėstė jaunieji sodybos šeimininkai, aprodę kūrybingai ir jaukiai įsirengto namo vidų.

Virtuvėje – iš čiaupo bėga vanduo, po ranka visa, ko reikia ruošti maistą. Spalvingas vaikų kambarys laukia iš Simno vaikų darželio sugrįšiančių poros atžalų – sūnaus Lino ir dukrelės Patricijos. Žvilgsnį patraukia židinys ir senų raudonų plytų sienelė.

„Plytos iš Pramezio dvaro, kuris buvo netoli Balbieriškio ir kadaise priklausė mano giminaičiams iš mamos pusės. Esu girdėjęs, kad jame lankydavosi buvęs tarpukario Lietuvos susisiekimo ministras, inžinierius Tomas Norus–Naruševičius, kurio vardu šiandien pavadinta Krokialaukio mokykla. Su draugu mūrijome sienelę ir grindis klojome, esu statybininkas ir tokius darbus išmanau“, – daugiau apie save papasakojo V. Žvirblis, laisvalaikiu užsiimantis jėgos trikove ir jau bebaigiąs namuose įsirengti treniruočių salę.

Žmona Vaida yra įgijusi bendrosios praktikos slaugytojos specialybę, tačiau dabar šio darbo nedirba, yra pasinėrusi į vaikų auginimą ir ūkio rūpesčius. O savo pomėgį dainuoti moteris tikino jau realizavusi – dalyvaudama Simno saviveiklos kolektyve, televizijos projekte „Chorų karai“.

Dabar jos galva „pramušta“ jojimo pamokomis. Viename iš Alytaus rajono žirgynų yra laikomas lenktyninis Vaidos žirgas, moteris daug treniruojasi, norėdama tinkamai pasiruošti būsimai savo veiklai – vaikų pramogoms su mažaisiais poniais.

Panašūs įrašai:
  Prenumeruoti  
Pranešimus apie