Ilgamečio vyno gamyklos vadovo prisiminimuose – darbštūs žmonės ir klestintis Alytus

88-erių metų Juozo Daukšio namuose Alytuje, Užuovėjos gatvėje, daug ypatingų daiktų, padėkos raštų, liudijančių, jog buvęs ilgametis bendrovės „Alita“ vadovas savo darbais paliko žymų pėdsaką – jam dėkojama už draugystę, kartu nueitą veiklos kelią. Auksu tviskantis kardas putojančio vyno buteliams atidaryti užvis iškalbingiausias – nusipelniusio alytiškio, Alytaus miesto garbės piliečio, biografija neatsiejama nuo miesto pramonės istorijos, kai Alytus pradėtas vadinti „šampano miestu“.

Pradžioje – linų gamykla ir vyno pilstykla

Anot J. Daukšio, pokario Alytus atrodė niūrokai, o kiekvienas pramonės kūrimosi žingsnis buvo kontroliuojamas tuometinių komunistų partijos strategų. Tai iliustruoja ir Pirmajame Alytuje, dabartinėje akcinės bendrovės „Alita“ pastatų vietoje, 1957-1963 m. veikusios nedidelės linų perdirbimo gamyklos, kuriai keletą metų J. Daukšys vadovavo, pavyzdys:

„Vietiniai kolūkių pirmininkai Lietuvos TSR pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui pasiskundė, jog Dzūkijoje sunku išauginti linų – derlius prastas, jį galima surinkti ir apdoroti tik rankomis. Sniečkus tuomet pasakė: „Koks durnius sugalvojo pas dzūkelius linus auginti, tegul juos augina lygumų kraštai – Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė, o Alytuje reikia galvoti apie kitokią gamybą“.

Netrukus linų gamykla buvo perorganizuota į vyno pilstyklą, o į Alytų vagonais iš Ukrainos, Moldavijos, Uzbekijos riedėjo medinės 0,5 tonos talpos vyno statinės. Per metus buvo išpilstoma apie 200 tūkst. dekalitrų atvežtinio vyno.

Buvo ir darbščių, ir „prapuolusių“

Besiplečianti vyno gamykla Alytuje buvo trokštama darbovietė krašto žmonėms, juolab, kad ir pats miestas pilnėjo sulig augančia pramone bei geresnio uždarbio paieškomis.

„Į darbą priimdavome tik su partijos komiteto leidimu. Kai kuriems gamykla atrodė „šilta“ vieta, nes pilstydamas vyną darbo metu gali išgerti. Prasisuko čia visokių rekomendacijas turėjusių „auksinių rankų“ žmonių, kurie, deja, greitai baigdavo karjerą. Kai matydavau, kad žmogus negali susilaikyti nuo gėrimo, tai ir pasakydavau tiesiai: „Išeik, nes visai čia prapulsi“, – prisiminimais dalijasi J. Daukšys.

Vis tik „prapuolusių“ gamintos produkcijos svaigulyje, anot pašnekovo, buvo labai mažai palyginti su daugybe darbščių žmonių. Tarp jų ir vyriausioji technologė ir gamybos direktorė Birutė Baranauskienė – tikra vyno gamybos profesionalė, sukūrusi daug naujų gaminių, laboratorijos vedėja Angelė Juknevičienė – produkcijos kokybės sergėtoja, vyriausioji technologė Vida Čaplikienė, Sovietų Sąjungoje vertinta kaip viena geriausių vynų specialisčių.

Gamykla augo, vynų daugėjo

Pradėjus vyno gamybai naudoti ne vien atsivežtinę žaliavą, bet ir perdirbinėti obuolius, patalpose netruko pasidaryti ankšta. 1975 m. buvo baigti statyti nauji obuolių perdirbimo ir vyno išpilstymo cechai, administracinis korpusas, produkcijos saugykla, katilinė, kiti pagalbiniai objektai. Tuo metu gamykloje dirbo apie pusė tūkstančio darbuotojų.

„Žmonėms suteikdavome butus, mokėjom šiek tiek didesnį nei kitose įmonėse atlyginimą. Turėjome šiltnamius, šefavome kolūkį „Nemunas“, išlaikėme poilsio bazę Alytaus rajone, Ryliškių kaime“, – apie sovietmečiu valdytą ūkį pasakoja J. Daukšys.

Parduotuvėse atsirado daug ir įvairių pavadinimų vynų, kuriuos vietiniai buvo praminę bendriniu „vaisiukų“ pavadinimu. Nors natūralūs ir spirituoti vaisių-uogų vynai kainavo nebrangiai, tačiau buvo vieša paslaptis, jog aplink gamyklos teritoriją šurmuliavo neoficialūs „mainai“.

„Nesąmonė, kad sovietmečiu leisdavo pasivogti. Taip teisindavosi tie, kurie ir nešdavo. Iškeliaudavo produkcija paslėpta po darbuotojų skvernais, buvo permetama per tvorą į gretimą chemijos gamyklos teritoriją. Įžūliausius baudėme papeikimais, o prarastą produkciją nurašydavom į nuostolius“, – ir ne visai malonius epizodus prisimena buvęs vyno gamyklos direktorius.

Liepos 6-oji – „Auksinio šampano“ gimimo diena

„Turiu jautrią it šuns nuojautą, kuri galbūt ir padėdavo atsidurti toje vietoje, kur turėčiau būti, – bene patį ryškiausią pasakojimą iš viso, daugiau kaip trisdešimtmetį – nuo 1963 iki 1994 metų, trukusio direktoriavimo pradeda J. Daukšys. –

Alytaus vyno gamyklą lankydavo daug svečių – kultūrininkų ir gamybininkų, ypač svetingai būdavo priimamos vyndarių delegacijos ir tai buvo nerašyta taisyklė. Kartą po degustacijos Anykščių vyno gamykloje, apžiūrėti Alytaus gamyklos bei pailsėti Ryliškių poilsio bazėje atvyko aukštas visos Tarybų Sąjungos vynininkystės šulas Aleksandras Vasiljevičius. Svečiui iš Maskvos taip patiko Dzūkijos gamta, kad jis visą naktį klaidžiojo aplink Ryliškių ežerėlį, mėgavosi paukščių giesmėmis, kol galop – permirkęs, bet laimingas sugrįžo į bazę, apkabino mane kaip patį geriausią draugą ir pakvietė į Maskvą, pas jį į svečius“.

Ši draugystė, anot pono Juozo, labai pasitarnavo – Lietuva buvo įtraukta į putojančio vyno gamintojų sąrašus, gamyba vyko ne Anykščiuose, o Alytuje. 1979-ųjų pabaigoje buvo nuspręsta Dzūkijos sostinėje gaminti putojantį vyną, o jau kitąmet buvo paruošta pirmoji jo partija:

„Pirmąjį šampaną buvo numatyta pagaminti 1980-ųjų liepos 21 dienai – Lietuvos TSR 40-mečiui, tačiau atvažiavo vyno laboratorijos profesorius iš Maskvos ir paankstino terminą. Pirmojo šampano pageidavo liepos 6 dienai – TSRS maisto pramonės ministro gimtadieniui. Pažadėjau, kad suspėsime ir dar aukso spalvos pagaminsime. Išlaikytą Maderą bei raudoną Kaberne maišėme su jau užraugta žaliava, taip pagaminome pirmąjį „Auksinį šampaną“.

Netrukus Alytuje buvo pradėtas gaminti įvairių rūšių putojantis vynas – nuo sausojo briuto iki saldaus muskato, tačiau jis turėjo vieną pavadinimą – „Tarybinis šampanas“, kainavo 3,5 rublio ir buvo labai paklausus. Išplėtus jo gamybą, per metus būdavo pagaminama apie 12 milijonų butelių – 9 milijonai likdavo Lietuvoje, likusieji – iškeliaudavo į užsienio šalis.

Užleido vietą jaunesniems

Iš akcinės bendrovės „Alita“ generalinio direktoriaus pareigų J. Daukšys atsistatydino 1994 metais, paties teigimu, savo noru, nes vadovavimą nusprendė perleisti jaunesniems.

Kodėl svaria įtaka ir solidžia vadovavimo patirtimi turtingas vyras nesusigundė gamyklos privatizavimo keliu? „Aš galėjau padaryti bendrą įmonę su užsienio firma ir būtų viskas, bet galvojau – o kaip kiti žmonės? Galėjau nupirkti tą įmonę, bet sąžinė neleido man šito padaryti“, – sako J. Daukšys.

Pasitraukęs iš „Alitos“ generalinio direktoriaus posto, jis kurį laiką dar tęsė darbinę veiklą – vadovavo bendrovės „Coca cola“ padaliniui Alytuje. Beje, ir pastarosios keliai iš Amerikos į Lietuvą buvo nutiesti jo dėka.

Dabar, kai gamybinės veiklos puslapis galutinai užverstas, J. Daukšys daug laiko skiria ūkininkavimui gimtajame Pušėnų kaime, Alytaus rajone – prižiūri bites, mišką, rugių pasėlius, retsykiais išsiruošia į medžioklę.

Nors viešint Daukšių namuose nebuvo garsiai pasakyta, tačiau jautėsi – tvirčiausio palaikymo garbaus amžiaus vyras sulaukiantis iš žmonos. Šiemet sukanka 62 metai, kai Eugenija ir Juozas Daukšiai kartu „ir varge, ir džiaugsme“.

Panašūs įrašai:
  Prenumeruoti  
Pranešimus apie