Į Alytų sugrįžo viduramžiai: ruošiamasi „Jotvos“ pilies puolimui ir užsieniečių kovoms

Alytaus Dainų slėnyje jau aštuntą kartą vartus atvėrė tris dienas trunkantis gyvosios istorijos „Jotvos vartų“ festivalis.

Jau pačią pirmą šventės dieną, penktadienį, lankytojai galėjo būti ne tik žiūrovais, klausytojais, stebėtojais, bet ir patys aktyviai įsitraukti į renginio veiklas – trypti viduramžių šokius, amatų kiemelio dirbtuvėse domėtis viduramžių medinių indų drožyba, keraminių dirbinių gamyba ir piešimu ant jų, išbandyti neįprastas veiklas – sakalininkystę, šaltkalvystę, bitininkystę ir daugybę kitų.

Amatų kieme – nuo viduramžių drožinių iki sakalininkystės

Jau pirmąjį festivalio vakarą veikė senųjų amatų kiemas, kuriame vyko įdomios ir net neįprastos edukacijos, paskaitos ir pristatymai. Čia galima sau pasigaminti ir dažais išsidabinti keraminių dirbinių. Jų dirbtuves festivalyje puoselėja svečiai iš Ukrainos.

Jau bene penktą kartą festivalyje su iš medžio drožinėtais viduramžių indais, žaislais, kitais buities daiktais lankytojų dėmesį traukė medžio drožėjas Algirdas Juškevičius iš Varėnos.

„Apie tai, kaip viduramžiais atrodė indai, žaislai, šukos, švilpynės daugiausia informacijos sėmiausi iš tų dirbinių, kurie išliko. Medžio dirbinių daugiausia buvo surasta kasinėjant Kernavėje ir Vilniaus žemutinėje pilyje, todėl ir darau Kernavės šaukštus, dubenis ir kaušus, kokie būtent ten ir buvo rasti“, – pasakojo apie pusšimtį metų šį amatą puoselėjantis varėniškis.

Neįprastą amatą festivalio dalyviams demonstravo į Dzūkiją atvykę žemaičiai – Virginijus Narkus su dviem savo sūnumis iš Plungės. Jie su savimi atsivežė metų laiko amerikiečių stepinio vanago patelę, pavadintą baltų mitologijos laisvės deivės vardu „Lėta“ ir lankytojams pasakojo sakalininkystės paslaptis:

„Norime Lietuvoje atgaivinti šį amatą. Tai užmirštas mūsų kultūros dalykas ir jis pasauliniu mastu yra įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Remiantis archeologiniais radiniais, sakalininkystei jau yra apie penkis tūkstančius metų. Tai ne tik kultūrinė, bet ir strateginė veikla, mat Lietuvos oro uostus prižiūri užsienio šalių sakalininkai. gal mes pagaliau tam paruoškime savo kraštiečius?“, – kalbėjo V. Narkus.

Pasiteiravus ar brangus šis užsiėmimas, vyras pasakojo, kad vien jauną sakalą nusipirkti kainuoja apie tūkstantį eurų, o už dresuotą ir paruoštą medžioklei tektų pakloti ir daugiau nei du tūkstančius. Ereliai dar brangesni – nuo trijų tūkstančių eurų. Pasirodo, šie plėšrūs paukščiai gali būti draugiški žmonėms tiek, kiek jiems draugiški yra žmonės.

Pasak amatininko, šiam užsiėmimui reikia daug kantrybės, o sakalininkystę svarbu perduoti vaikams, kad jie galėtų visa tai perduoti ateinančioms kartoms. Pasak V. Narkaus, ypač Dzūkijos krašto landšaftas tokiai veiklai yra puiki terpė.

Festivalyje netrūksta naujovių

Šiemet festivalyje netrūksta naujovių – keitėsi muzikinė kryptis, galima išgirsti ne tik viduramžių muzikos, bet ir pasaulinės muzikos atlikėjų. Pirmą kartą festivalio lankytojai gėrėsis ir dainuojamosios poezijos žanru. Į festivalį šiemet atvyko ir žinomų svečių – Indie-jogos ir etnomuzikos žvaigždės iš Ukrainos „Atmosfera“, airiško folkroko kolektyvas „Beltaine“ iš Lenkijos.

Penktadienio vakarą Baltarusijos šokių kolektyvas „Šventyklos Ordinas“ šventės dalyvius mokė viduramžių šokių, scenoje gitaros virpesiais su programa „Laukia broleliai“ lankytojų dėmesį kaustė Vaidotas Mineikis – Vėjas.

Šventėje prie laužo buvo galima pasiklausyti ir pasakų apie senovę, kurias sekė žymi tautosakininkė Gražina Kadžytė, festivalio lankytojai galėjo užkopti į medinės pilies bokštus, pajodinėti žirgu.

Apie bičių gyvenimą, bitininkystės paslaptis klausytis Lietuvoje žinomo bitininko Algirdo Amšiejaus rinkosi daugybė susidomėjusių žmonių. Jų dėmesį traukė stikliniuose aviliuose dūzgiančios bitės.

Nedidelėje festivalio prekybininkų mugėje buvo galima atrasti įdomių, festivalio dvasią atliepiančių dalykų – papuošalų ir vyno taurių iš jaučių ragų, keraminių aksesuarų, senovinio stiliaus indų.

Laukia didysis mūšis ir užsieniečių kovos

„Šiemet turime ir daugybę išieškotų veiklų, į kurias įtraukiame ir renginio lankytojus. Pavyzdžiui, šeštadienį 13 val. „Kavalio Virtiniai“ gamins virtinius, kuriuos ir patys galės gaminti šventės dalyviai. Bitininkas A. Amšiejus papasakos įdomių istorijų apie bitininkystę, stikliniuose aviliuose demonstruos bičių gyvenimą“, – pasakojo festivalio organizatorius Tomas Sutkaitis.

Žinoma, festivalis jau neįsivaizduojamas ir be didžiojo vakaro mūšio, kurio metu bus puolama medinė Jotvos pilies imitacija. Šių metų kovos žiūrovus žada nustebinti stiprių kovotojų iš Ukrainos pasirodymais. Didžiausias Pietų regiono festivalis šiemet pritraukė svečių iš Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Kaliningrado.

Renginio biudžetas – simbolinis

Renginį finansavo Alytaus miesto savivaldybė ir skyrė 13 tūkst. eurų. „Renginys kainuoja išties daug. Teikėme projektą ir Kultūros tarybai, tačiau ar jį patvirtins, kol kas neaišku. Vien muzikinė programa mums kainuoja pusę savivaldybės renginiui skirtų pinigų, o kur dar logistika, užsienio svečių apgyvendinimas, išlaikymas. Biudžetas labai simbolinis ir su tokia pinigų suma tokio pobūdžio renginiai ilgai neišsilaiko. Labai daug dirbame tiesiog iš idėjos, tai atima daug jėgų. Prie mūsų komandos kasmet jungiasi ir nemažai savanorių, kurių branduolys kasmet išlieka tas pats“, – kalbėjo T. Sutkaitis.

Jis pabrėžė, kad per aštuonerius metus „Jotvos vartų“ festivalis išaugo iš akademinės viduramžių senovės, tapo laisvesnis, įvairesnių formų: „Bendram šalies kontekste mūsų festivalis yra mažas, bet užima labai svarią vietą festivalių tarpe. Tai nėra tik maža regiono šventė, o didžiausias Pietų regiono festivalis“.

Panašūs įrašai:
  Prenumeruoti  
Pranešimus apie