Poteronių „Milžinų“ Joninėse – sodybos, kaimynų ir šeimininkės rinkimai

Mažų, susitelkusių bendruomenių šventės gali būti jaukesnės ir linksmesnės už bet kokius masinius, garsių atlikėjų koncertais ir kitomis pramogomis visus viliojančius renginius. Tą įrodė Alytaus rajono Poteronių kaimo bendruomenė „Milžinai“, po septynerių metų pertraukos nusprendusi atgaivinti bendruomenės tradicijas ir kaime surengti gyventojus darniai kaimynystei buriančią Joninių šventę „Joninių aidai Poteronių kaime“.

Joje bendruomenė ne tik pasveikino varduvininkus, degino tradicinį Joninių laužą, vidurnaktį pasitiko fejerverkų šou, bet ir rinko gražiausią sodybą, geriausius kaimynus, darbščiausią šeimininkę, gražiausią Joninių vainiką.

Dėmesys – ne tik varduvininkams, bet ir šventusiems gimtadienius

Atgimusios Poteronių bendruomenės Joninės pritraukė kelias dešimtis ne tik kaimo, bet ir aplinkinių gyvenviečių, miestų gyventojų. Šventei vieningai ruošėsi visi – vieni malkų laužui parūpino, kiti stalus ir kėdes sunešė, treti statė palapines ar pasirūpino muzika ir pramogomis vaikams.

Visus šventės dalyvius sujungė bendras suneštinis stalas, kuris linko nuo vaišių. Čia buvo galima pasimėgauti daržovių sriuba, šviežiomis bulvėmis su spirgučiais, sultingais kibinais, namine gira. Tranki muzika ir šokiai aidėjo visame kaime ligi paryčių. Prie geros šventės dalyvių nuotaikos gyvai atliekamomis dainomis prisidėjo grupė „Romantikai“. Vaikai taip pat rado bendrų užsiėmimų – šokinėjo ant pripučiamų batutų, žaidė žaidimus.

Žinoma, kokios Joninės be varduvininkų! Poteronių šventėje jų buvo keli – Janina Kucevičienė, Jonas Šinkonis, Jonas Reklaitis ir Jonas Karkauskas, kuris be vardo dienos dar ir savo gimtadienį šventė. Juos bendruomenė sveikino ant kaklo užkabindama ąžuolo lapų vainikus.

Joninės dar kitaip vadinamos Rasų švente, tad su vardadieniu pasveikinta ir vienintelė šventėje dalyvavusi Rasų vardo atstovė – Rasa Sušinskaitė iš Nemunaičio: „Niekada nešvenčiu savo vardadienio, o šiandien mane pasveikino kaimynė, padovanojo nupintą vainiką, tad užsidėjau jį ant galvos ir atvykau švęsti čia“.

Buvo pasveikinta ir per Jonines savo gimtadienį švenčianti Laimutė Kmielienė.

Šventės metu slapto balsavimo principu buvo išrinkti ir geriausi kaimynai, kuriais tapo Daliaus ir Danguolės Dzenkų šeima. Beje, ponia Danguolė gyventojų buvo tituluota ir darbščiausia šeimininke. Povilo Dzenkaus sodyba išrinkta gražiausia. Gražiausio vainiko titulas atiteko alytiškei Guodutei.

Šventės dalyvių laukė daug smagių komandinių rungčių – reikėjo kuo greičiau įkalti vinį į medinę kaladę, pademonstruoti vikrumą persirengiant marškinėlius ir juos perduodant kitam komandos nariui, kiloti girą, iš siūlų supinti stilingą vainiką ir daugybė kitų. Tiek laimėtojai gavo apdovanojimų, tiek pralaimėjusieji – paguodos prizų.

Vos pradėjus temti, buvo užkurtas ir didžiulis Joninių laužas, aplink kurį buvo sušoktas ir Joninių šokis. Laikrodžiams išmušus vidurnaktį, Poteronių kaimo dangų nutvieskė fejerverkai.

Tradicijas gaivina vaikai

Kaip teigė vienas bendruomenės Joninių šventės tradicijų atgaivinimo iniciatorius P. Dzenkus, šios tradicijos pradininkai buvo jo tėvai Dalius ir Danguolė Dzenkai, kurie Joninėms bendruomenę burdavo net keliolika metų iš eilės:

„Dar pats buvau vaikas ir atsimenu, kokios būdavo linksmos Joninės – ant piliakalnio tris dienas degindavom Joninių laužus, sveikindavom Jonus ir Janinas, dainos, šokiai iki paryčių, loterija „Laimės šulinys“, rungtys. Jau septynerius metus nieko nevyko, tad kartu su kaimynais Juozu ir Aida Jakubėliais nusprendėme atgaivinti tradicijas“.

Pradėjo jie nuo naujo kryžiaus kaime pastatymo ir pašventinimo, o po to nusprendė organizuoti ir bendras šventes. Joninių šventę Povilas sugalvojo šiemet organizuoti savo sodybos sklypo teritorijoje. O liepos 6-ąją bendruomenė rinksis ant Poteronių kaimo piliakalnio ir visi kartu giedos tautišką giesmę.

„Mūsų bendruomenės renginiuose laukiami visi, kas nori bendrauti. Pradedame gyventi kaip Anglijoje, šešių arų sklypai, o kaimynų nepažįstam“, – sakė P. Dzenkus, vertinantis darnios, draugiškos kaimynystės puoselėjimą.

Jis pasakojo, kad bendruomenės pavadinimas „Milžinai“ kilo nuo kaime dar I tūkst. – II tūkst. pradžioje stūksojusio piliakalnio, anuomet vadinto Milžinų kalnu. Dabar ši vieta tapo kaimo ir seniūnijos traukos objektu. Gyventojai ir turistai noriai domisi jo istorija.

„Puoselėdami krašto kultūrinį paveldą, nusprendėme savo grupę pavadinti būtent Milžinų bendruomene, nes mūsų vieningumas ir bendruomeniškumas kuria jaukią ir mums artimą aplinką augti, tobulėti ir gyventi ten, kur gera“, – sakė P. Dzenkus.

Tarpukariu beveik iki trijų šimtų gyventojų turėjęs kaimas pamažu nyko ir gyventojų skaičius susitraukė iki kelių dešimčių. Pastaruoju metu Poteronių gyventojų vėl ėmė daugėti, įsikūrė nemažai naujakurių – iki penkiolikos šeimų.

Panašūs įrašai:
1 Komentarai
0 Atsakymai
0 Sekėjai
 
Didžiausią reakciją sukėlęs komentaras
Karščiausias komentatorių susirašinėjimas
1 Komentarų autoriai
  Prenumeruoti  
naujausi senesni daugiausia balsų
Pranešimus apie
Dalyvavau

Buvo labai smagu. Lauksime kitamet.