Lazdijų rajono merė Ausma Miškinienė: „Sieksiu, kad Lazdijai pasikeistų“

Prieš kiek daugiau nei mėnesį Lazdijų rajone valdžios vairą iš ilgamečio mero Artūro Margelio perėmė didžiausio rinkėjų palaikymo tiesioginiuose merų rinkimuose sulaukusi Ausma Miškinienė. „Rinkimų rezultatai tik patvirtino, kad sprendimas siekti Lazdijų rajono mero posto buvo labai geras, vietos gyventojai nori permainų“, – sako A. Miškinienė ir patikina būsianti visų rajono žmonių mere.

Pokalbis su ja apie pirmuosius darbus, iššūkius, ankstesnio mero „palikimą“, Lazdijų renesansą ir kokių pokyčių kraštas gali tikėtis po ketverių metų.

Jau daugiau kaip mėnuo vadovaujate Lazdijų rajono savivaldybei. Koks buvo šis laikotarpis? Kokių pirmųjų darbų ėmėtės?

Nors jis prabėgo labai greitai, bet buvo įtemptas ir aktyvus: susipažinau su kolektyvu, daug sužinojau, patyriau. Šiandien galiu pasakyti, jog Lazdijų rajono mero atsakomybė, krūvis ir tempas prilygsta tam, kurį turėjau dirbdama viceministre Žemės ūkio ministerijoje.

Kalbant apie darbus, tai pirmą mėnesį nusprendžiau nieko nedaryti ir nekeisti, tik stebėti. Mano nuomone, prieš keičiant sistemą, pirmiausia reikia ją pažinti. Nuo gegužės 20 dienos savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas pradėjo eiti Ilona Šaparauskienė, su ja ir visa komanda įvertinsime situaciją, spręsime dėl galimų pokyčių, kurie sąlygotų greitą ir efektyvų darbą, sąžiningą valdymą, sudarytų sąlygas žmonėms užsidirbti.

Ar nesusiduriate su savivaldybės darbuotojų priešiškumu, juk šešiolika metų jiems vadovavo vienas ir tas pats žmogus, o naujas vadovas bet kuriuo atveju reiškia, jog pokyčių tikrai bus?

Priešiškumo nejaučiu, tačiau nerimo įstaigoje yra, jaučiu tą „tylų“ žiūrėjimą į naujo vadovo pusę. Suprantu čia dirbančius žmones – neramu, nes daug metų jų vadovas nesikeitė ir nedaugelis jų žino, kaip būna, kai jis keičiasi. Juk ir bijai tada, kai nežinai…

Tačiau sulig kiekviena diena situacija keičiasi: kolektyvui darosi ramiau, o man pačiai – drąsiau. Neabejoju, kad pamažu visi kartu sustyguosime savo darbus taip, jog bėgant mėnesiams ir metams galvosime, jog seniai taip reikėjo ir džiaugsimės rezultatais.

Rajone tikrai yra ką veikti, tik, kad tos permainos būtų ne deklaruojamos, bet realiai jaučiamos, tai kiekvienas komandoje turime žinoti savo atsakomybes ir pareigas, nepritrūkti motyvacijos. Savo kolektyvui sakiau, kad mes esame vieni kitiems labai reikalingi, čia kaip tas laikrodžio mechanizmas – vieni be kitų tinkamai veikti negalime.

Stereotipų griauti netenka, nes šešiolika metų tikriausiai buvo pakankamas laiko tarpas jiems susiformuoti?

Stereotipų tikrai yra, bet džiaugiuosi, kad jie griūva savaime. Daug ko prisiklausiau, pavyzdžiui, jog pasikeitus merui bus atleista nemažai darbuotojų, nuimti priedai nuo atlyginimų, įdarbinti savi ir dar daug kas bus, tačiau jau dabar matosi, kad niekas nesidėlioja taip, kaip buvo manoma.

Susitinkame su kiekvieno savivaldybės administracijos skyriaus darbuotojais ir neformaliai prie arbatos puodelio pasikalbame, sprendžiame, ką ir kaip geriau galėtume padaryti. Taip noriu pažinti kiekvieną žmogų, kuris dirba savivaldybėje, kad būtų lengviau suplanuoti administracinius pokyčius, jeigu ateityje pasirodytų, jog tokie reikalingi.

Vykstate į seniūnijas, bendraujate su seniūnais, gyventojais. Kokiais rūpesčiais šiandien gyvena Lazdijų rajono žmonės?

Darbą seniūnijose žadėjau dar savo rinkiminės kompanijos metu, rajono žmonės turi jausti, kad priimantys jiems svarbius sprendimus yra arti jų, o ir seniūnai nori nenori turi pasitempti.

Pagrindinės problemos Lazdijų rajone yra trys – keliai, apšvietimas ir projektai. Kalbant apie pastaruosius yra dvi tendencijos: iš vienos pusės, norima kad jų vyktų kuo daugiau, iš kitos – girdžiu gyventojų skundus, kad jie vykdomi nekokybiškai, neatsakingai, investuoti pinigai neduoda grąžos.

Milžiniška problema ir darbo trūkumas, tačiau jau pirmosiomis savo darbo dienomis įsitikinau, jog rajone yra ir norinčių dirbti, ir norinčių įdarbinti, tačiau vieni kitų jie nesuranda, lūkesčiai išsiskiria. Kita vertus, manau, jog tai ne tik Lazdijų, bet visos Lietuvos problema – žmonės nusprendžia nedirbti įvertinę santykį gaunamų pašalpų ir siūlomo atlyginimo, susisiekimo aplinkybes ir išlaidas, vaikų priežiūros galimybes, kitus dalykus.

Dar viena didelė problema Lazdijų rajone – geriamasis vanduo. Daug žmonių skundžiasi, kad tokio neturi, jo kiekis yra nepakankamas arba jis nekokybiškas. Tai didelis iššūkis, nes lėšų šiai bėdai spręsti iš esmės reikia labai daug, o mes jų neturime, atėję radome minusinį biudžetą, todėl pradėsime nuo „karščiausių taškų“ – Barčių ir Mikniškių kaimų.

Gerbiama Ausma, iki tapdama Lazdijų rajono mere ėjote aukštas viceministrės pareigas Žemės ūkio ministerijoje. Kodėl nusprendėte siekti mero posto savivaldybės, kurioje yra daug ir didelių problemų?

Taip, turėjau aukštas pareigas ir gerokai didesnį atlyginimą, tačiau niekada to nelaikiau prioritetais, visada svarbiau man buvo tai, ką galiu pati sukurti ir kokios patirties gauti. Dirbdama Žemės ūkio ministerijoje labai gerai mačiau Lazdijų rajono situaciją, kas buvo daroma ir nepadaroma, lyginau su kitomis savivaldybėmis, stebėjau, kiek yra aktyvūs jų merai, kaip stipriai kovoja dėl investicijų…

Dirbdama ministerijoje mačiau, jog situacija Lazdijų rajone tik prastėja, įtampos ir baimių daugėja ir man buvo ne tas pats, nes tai – mano gimtasis kraštas, čia gyvena mano tėvai, giminės. Čia leisdama savaitgalius ir atostogas nuolat girdėdavau, kuo gyvena rajono žmonės, žinojau, kad verslas čia nesijaučia gerai, o apie įsidarbinimo galimybes tarp žmonių jau sklandė legendos.

Taigi, sprendimas dalyvauti rinkimuose nebuvo lengvas, bet labai ryžtingas.

Kaip į jį sureagavo Jūsų šeima?

Tiek šeima, tiek artimieji visada palaiko mano sprendimus. Šis pradžioje jiems sukėlė tam tikrą nerimą, nes savivaldos rinkimai paprastai būna vieni aštriausių, aktyviausių, paliečia bendruomenes, tačiau šiandien visi džiaugiamės, kad galime būti šalia vieni kitų.

Mano keturmetė dukra džiaugiasi bene labiausiai – jai patinka būti pas senelius kaime, kur visiška laisvė, grynas oras ir daugybė naminių gyvulių, ir aš pati jaučiuosi laiminga būdama šalia artimųjų. Be to, važiuodama į darbą išvengiu spūsčių, sutaupytą laiką galiu skirti šeimai arba tam pačiam darbui.

Kai manęs paklausia, ar man negaila Vilniaus, ar nepasiilgsiu pramogų, tai atsakau, jog Lazdijuose internetas toks pats greitas, gatvės tokios pačios, tik be „kamščių“, o jei labai užsinorėsime į sostinę, tai sėsim ir nuvažiuosim, juk svarbu turėti noro, o galimybių visada atsiras.

Tai koks Lazdijų rajonas bus po ketverių metų?

Lazdijai – labai išskirtinis rajonas, savo teritorijoje turintis net du regioninius parkus, daugybę draustinių, nuostabią gamtą, puikią Lenkijos kaimynystę, didelį potencialą ir daug neišnaudotų galimybių, nors daugeliui jis asocijuojasi su pasienio kraštu, praeityje labai klestėjusiu, o pastaraisiais metais visiškai ištuštėjusiu.

Aš manau, kad Lazdijų rajonas po keturių metų bus pasirinkęs savo judėjimo kryptį, susijusią su turizmu, žemės ūkiu ir gamyba, turės daugiau traukos objektų, turistų, paslaugų ir produktų jiems. Tikiu, kad šiandien rajone vyraujanti smulkioji žemės ūkio gamyba mažiau kurs žaliavos, daugiau – produktų, čia veiks daug trumpųjų grandinių ir mes galėsime pasiūlyti vartotojams vietinės kokybiškos produkcijos.

Srautai žmonių pas mus yra, žmonės pravažiuoja pro Lazdijus ir mes dėsime visas pastangas, kad jie sustotų ir praleistų kažkiek laiko čia, o išvažiuotų su emocija ir savo draugams grįžę pasakytų: „Jei važiuosite pro Lazdijus, būtinai sustokite, nes, žinokit, gerai ten buvo“. Mano tikslas, kad Lazdijai taptų kraštu, į kurį žmonės važiuotų pailsėti, pažvejoti, pabūti prie ežerų, pasigrožėti gamta.

Noriu, kad čia gerai jaustųsi visi – ir gyvenantys, ir atvažiuojantys, svarbu, kad Lazdijai pasikeistų, įgautų kitą veidą ir visi matytų tuos pokyčius.

Viršelis – asmeninio archyvo nuotr.

Panašūs įrašai:
  Prenumeruoti  
Pranešimus apie