Režisierė Agnė Dilytė apie Alytaus teatre pristatomą premjerą: „Freelanceriai“ – komedija, kalbanti aštriau

Nors teatrinis sezonas artėja į pabaigą, Alytaus miesto teatras netrukus pristatys dar vieną premjerą – gegužės 22 d. žiūrovai pamatys spektaklį „Freelanceriai“. Kalbamės su jo režisiere, dramaturge, ne kartą nominuota „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui, „Fortūnos“ apdovanojimų savininke Agne Dilyte.

Tai pirmas Jūsų darbas Alytaus miesto teatre, o alytiškiams – nauja pažintis. Kokie keliai atvedė Jus į šį miestą ir į šį teatrą?

Esu nepriklausomai kurianti režisierė, dirbu įvairiuose Lietuvos teatruose. Keliai dažniausiai – panašūs: užmezgamas dialogas su teatro vadovu, aptariama medžiaga, kurią norėčiau statyti ir, jei tai įdomu abiems pusėms, sukertama rankomis ir planuojamas pastatymas.

Šiuo atveju buvo įdomu tai – spektaklio kūrimo procesą turėjome pradėti kiek vėliau, rudenį. Tačiau netikėtai pasikeitus tiek mano, tiek paties teatro planams, dirbti ėmėme anksčiau. Toks spontaniškumas turi tam tikro žavesio, jo esu netgi pasiilgusi teatre.

Spektaklio pastatymui turėjome mažai laiko (pusantro mėnesio), tai nepaprastai mobilizavo tiek mane, tiek visą kūrybinę komandą. Kai tenka priimti greitus sprendimus, ryžtingai imtis veiksmo, nelieka laiko ilgoms diskusijoms ar abejonėms. Juokauju, jog sėdome į „Ferrari“ ir lekiame milžinišku greičiu pirmyn. Šis sportiškas tempas įkvepia. Jis padeda sukoncentruoti dėmesį į magiškąją „čia ir dabar“ akimirką.

Esate sakiusi, kad rinkdamasi temas, stengiatės apčiuopti tai, kas dabar tvyro ore, kad jums įdomesni procesai, kurie vyksta žmonių sielose. Ar būtent tai atliepia Jūsų pasirinkta, Lietuvoje kol kas nestatyta, žymaus rumunų aktoriaus, režisieriaus, dramaturgo Ion Sapdaru pjesė „Freelancer Story“?

Kaskart, imdamasi naujos medžiagos, stengiuosi įžvelgti, kiek ji gali būti aktuali platesniam žmonių ratui. Kurti vien sau paprasčiausiai neįdomu, norisi atrasti dialogą su žiūrovu, kalbėti apie tai, kas galėtų jaudinti visuomenę.

Ion Sapdaru pjesė „Freelancer Story“ visų pirma – labai įkvepianti. Jau spėjau asmeniškai susipažinti su dramaturgu, mes daug ir įdomiai kalbėjomės. Sujaudino tai, jog kūrinį jis dedikavo savo talentingam studentui, kurio gyvenimas, deja, baigėsi tragiškai – savižudybe. Nepaisant to, pačioje pjesėje neskamba nihilistinės, suicidinės gaidos. Čia daug jaunatviško maksimalizmo, tikėjimo savo pašaukimu, veržimosi į svajones, troškimo išsaugoti ištikimybę savo vertybėm. Ir labai daug meilės: artimiesiems, menui, teatrui, pačiam gyvenimui. Ši meilė – ne vartotojiška, ne egoistinė.

Pjesės centre – jauna, pradedančiųjų aktorių pora, kurie bando išlikti konkurencinėje kovoje, išsaugoti savo meninius idealus ir principus, pasipriešinti esamai sistemai. Jų kova kai kuriais atvejais atrodo graudžiai komiška, netgi naivoka. Kaip ir bet koks atskiro žmogaus bandymas kovoti su beasmene sistema.

Kai pirmą kartą skaitėme pjesę su aktoriais, jie juokėsi, graudinosi ir galų gale pareiškė: „Tai – apie mus!“. Ir tikrai, čia atradome daug atpažįstamų, universalių situacijų. Visiškai nesvarbu, kur vyksta veiksmas – Lietuvoj, Rumunijoj… Visame pasaulyje aktoriai išgyvena tuos pačius konfliktus: jaudinasi dėl kritikos, kartais suabejoja savo talentu, skaudžiai išgyvena kūrybinę nesėkmę, ieško galimybės būti scenoje, svajoja suvaidinti Hamletą ar Ofeliją, o ne paršelį kalėdiniame spektaklyje vaikams.

Spektaklis „Freelanceriai“ kalba apie žmones, kuriančius ir dirbančius savarankiškai. Šiandien darbo rinkoje tokių žmonių yra daug, o į kokią žiūrovų auditoriją Jūs orientuojatės?

Nežinau, ar šiuo atveju tiktų skirstyti žiūrovą į amžiaus ar socialines grupes. Jau senokai to nedarau.

Alytaus miesto teatrą atranda vis daugiau kūrėjų, tačiau mums įdomu, kaip jums sekasi dirbti su teatro trupe, kokį santykį pavyko užmegzti?

Esu patenkinta ryšiu, kuris užsimezgė mūsų kūrybinėje komandoje. Spektaklyje vaidina Eglė Kordiukovaitė, Ona Gudaitytė, Eglė Juškaitė ir Vaidas Praspaliauskas. Šio teatro trupė labai draugiška, geranoriška ir darbšti. Tokioje atmosferoje lengva pasiekti greitesnio rezultato, malonu dirbti, senokai jutau tokį kūrybinį džiaugsmą, nepaisant to, kad repetuojam tikrai intensyviai ir daug.

Man, kaip režisierei, labai įdomu pasigilinti į aktorių pasaulį per kūrybą. Statydama šią pjesę, tarsi neriu į kitą veidrodžio pusę. Juk aktoriai – tai mano kūrybos instrumentas. Ir ne visuomet kontaktas su savo instrumentu vyksta sklandžiai, pasitaiko įvairių situacijų. Todėl man pačiai labai sveika, įdomu, smalsu patyrinėti aktorių pasaulį, suprasti juos dar giliau, net ir pasišaipyti iš savęs jų lūpomis, mat čia personažai nemažai ironizuoja režisierius. Taip susikuria sveika pusiausvyra, mezgasi dialogas tarp dviejų pusių.

Kūrybinė komandoje taip pat dirba dailininkas, scenografijos autorius Artūras Šimonis, kompozitorius Antanas Jasenka, jau pažįstami Alytaus teatro žiūrovams. Kokių vizualinių bei muzikinių sprendimų galime laukti?

Spektaklis kuriamas kamerinėje scenoje, todėl siekiame minimalizmo, lakoniškumo tiek vizualiniuose, tiek garsiniuose, tiek režisūriniuose sprendimuose. Scenografija išskirs du pasaulius: idealistinę, dviejų jaunų žmonių susikurtą, susifantazuotą erdvę, konfliktuojančią su atšiauria, negailestinga sistema, į kurią mes visi dažnai atsimušam tarsi į sieną.

Pats spektaklis bus komiškas, intertekstualus, pripildytas atpažįstamų citatų, šou ir šokio, akrobatikos elementų. Taip pat jame bus naudojami garsaus amerikiečių poeto Charles Bukowski tekstai. Šis kūrėjas viso spektaklio kūrimo metu mums buvo tarsi idėjinis guru. Jį laikau vienu sąžiningiausiu visų laikų freelanceriu ir menininku.

Vienintelė galimybė šiame sezone pamatyti spektaklį „Freelanceriai“ – gegužės 22 d. 18 val. Alytaus miesto teatre.

Alytaus miesto teatro informacija

Nuotrauka – iš asmeninio A. Dilytės arch.

Panašūs įrašai:
  Prenumeruoti  
Pranešimus apie