Ilgamečio avalynės meistro klientai – ir vietiniai senjorai, ir sugrįžę emigrantai

Avalynės meistrą alytiškį Petrą Sabaitį, ko gero, žino visi, kuriems bent kartą prireikė kokybiškai pataisyti batus. Jo dirbtuvės įsikūrę Vidzgirio mikrorajone, Likiškėlių gatvėje esančio prekybos centro „Maxima“ rūsyje.

Pravėrus duris su langeliu, patenkame į vos dešimties kvadratinių metrų patalpą. Kiek ankštoka, tačiau šnekusis dirbtuvių šeimininkas patikina, jog čia telpa viskas, ko reikia jo darbui ir čia jis sukasi nuo ankstaus ryto iki pat vakaro, paslaugiai aptarnaudamas savo klientus.

Sugedusią bulvių tarkavimo mašiną taisyti atnešęs Stasys negailėjo komplimentų nagingam ir darbščiam meistrui. Esą Petras gali pataisyti kone viską – nuo batų iki buities įrankių, o ir už darbą imantis nebrangiai, todėl visi, kam reikia tokių paslaugų, puikiai žino kelią į šią nedidelę taisyklą.

„Tikrai nenoriu girtis niekuo, nebent kokybiškai atliktu darbu“, – kuklinasi P. Sabaitis ir noriai papasakoja, kaip išmoko avalynės taisymo amato ir kaip kantriai bei atkakliai jam teko jaukintis klientus.

Į batų meistrystę pastūmėjo bedarbystė

55-erių alytiškis save laiko viduriniosios kartos žmogumi, kurio savirealizacijos, darbo ir pragyvenimo šaltinio paieškos atspindi Alytaus krašto klestėjimo ir nuosmukio laikus.

Iš Alytaus rajono Meškučių kaimo kilusį vaikiną visada domino technika. Baigęs Alytaus politechnikumą (dabar Alytaus kolegija) ir įgijęs techniko–mechaniko specialybę, jis įsidarbino Jonavos azoto gamykloje. Netrukus sekė privalomoji karinė tarnyba sovietinėje armijoje.

Sugrįžus gyventi į Alytų prasidėjo didelė bedarbystė, užsidarinėjo gamyklos, nedelsiant reikėjo prasimanyti veiklos, iš kurios galėtų išgyventi.

Atrasti savąjį kelią padėjo Alytaus darbo rinkos mokymo centro surengti amatų kursai – P. Sabaitis buvo vienas pirmųjų juose įgijusių avalynės remonto meistro kvalifikaciją. „Šis amatas man tiesiog lipte prilipo, – prisimena pašnekovas. – Polinkį meistrauti paveldėjau iš tėvų, be to, labai norėjosi savarankiško darbo – be viršininkų ir griežtai reglamentuotų darbo valandų“.

Naujai iškeptam batų meistrui prireikė nemažai kantrybės ir pastangų įsitvirtinant ir prisijaukinant klientus. Iš pradžių klientūros buvo nedaug, tačiau vėliau teko dirbti net naktimis.

Paslaugų prireikia ir emigrantams

23 metų avalynės taisymo patirtį turintis Petras pastebi avalynės taisymo poreikio pokyčius Dzūkijos sostinėje – miestas prieš dešimtmetį buvęs pilnesnis, jame gyveno daugiau žmonių, kuriems dažniau prireikdavo batų meistro paslaugų, tačiau emigracijos vėjai nupūtė jaunus žmones į užsienį.

„Džiaugtis belieka, kad sugrįžusieji nešykšti uždirbtus pinigėlius leisti ne tik dantų, bet ir batų remontui. Visko nutinka avint net ir pačius brangiausius ar kokybiškiausius batus“, – sako P. Sabaitis.

Jis turi daug ir įvairių klientų, labai gerbia vyresnius kaimo žmones. Apsiėmęs taisyti pastarųjų avalynę, sukasi vikriai – kol jie susitvarko reiklaus mieste, apsiperka turguje, sutvarko jų batus. Pasak jo, gaila, kad dabar daugelio kišenei prieinama pigi, vargiai vieną sezoną tetarnaujanti avalynė, neretai klientui tenka aiškinti, kad bent kiek kokybiškesnis jos remontas atsieis brangiau negu nauji batai.

„Su avalyne kaip su sveikata: uždelsi – prarasi“

P. Sabaitis mėgsta bendrauti su žmonėmis ir savo klientams nešykšti patarimų, kaip tinkamai prižiūrėti avalynę. Kai kuriems tenka ne tik paaiškinti, bet ir pademonstruoti, kaip, pavyzdžiui, brangesne ir tvirtesne guma padengtas kulnas nepaliks juodų dryžių ant grindų.

„Kartais pabaru klientus už tai, kad jie neprižiūri batų arba sugedusių neskuba taisyti. Su avalyne kaip ir su sveikata – uždelsi gydytis, prarasi ją, neskubėsi taisyti sugedusių batų, juos teks išmesti. Esu lyg batų gydytojas–konsultantas, kuriam pravartu turėti ir ortopedijos žinių“, – šypsosi meistras, kuris nuolat domisi batų taisymo naujovėmis, investuoja į naują įrangą.

Jis ypač džiaugiasi nesenai net Latvijoje įsigytomis daugiafunkcinėmis batų pratempimo staklėmis, kurios beveik niekada nestovi be darbo. Pasirodo, kojas spaudžiantys, ankšti batai yra dažna klientų bėda.

„Sutariau su pardavėju, kad jis man padarys kelių šimtų eurų nuolaidą, tačiau taip dažnai jam skambinėjau ir klausinėjau apie įrenginį, jo duomenis, galimybes, jog gavau tokio pat dydžio telefono sąskaitą“, – pirkinio įsigijimo istoriją prisimena P. Sabaitis.

Jis remontuoja ne tik avalynę, bet ir smulkią buitinę techniką: virdulius, lygintuvus, kavamales, plaukų džiovintuvus. Paprašytas nesibodi pataisyti odinius daiktus, pagaląsti mėsmalių peiliukus, atlikti kitus smulkius remonto darbus.

„Kad ir ką bedaryčiau, stengiuosi dirbti greitai, tiksliai, kokybiškai, nes klientų norai man yra svarbiausi“, – tvirtina nagingasis meistras, netolimoje ateityje savo dirbtuves perkelsiantis iš rūsio „į dienos šviesą“. Naujoji taisykla įsikurs netoliese, suremontuotame buvusiame „Snoro“ kioske, šalia tos pačios Likiškėlių gatvės „Maximos“.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *