Ragų ieškotojo namuose – įspūdinga trofėjų kolekcija

„Dabar – pats elnių ragų rinkimo sezonas. Būtent kovo mėnesį jie meta savo ragus, šiuo laiku, nutirpus sniegui, išlenda ir dar rudenį numesti stirninų bei briedžių ragai“, – pasakojimą apie prieš trisdešimt metų atsiradusį savo aistringą pomėgį pradeda Alytaus rajone, Dauguose gyvenantis Algimantas Zubavičius.

Jis – įžymus Dzūkijos krašto gamtininkas, keliautojas, profesoriaus Tado Ivanausko mokinys, pirmojo Žuvinto rezervato darbuotojo ir eigulio Teofilio Zubavičiaus sūnus, 12-kos knygų apie gamtą autorius.

Šių metų A. Zubavičiaus radinys – aštuonių šakų elnio ragai, aptikti viename Alytaus rajono miškų: „Žinote, nėra geresnės veiklos, kaip ankstų rytą leistis į ragų paieškas, vaikščioti atsipalaidavus, stebėti gamtą ir, galiausiai, sulaukti apdovanojimo – net širdis suspurda per žiūronus pastebėjus, jog karūna žvelgia į tave“.

Tiesa, šiųmečio laimikio išskirtiniu daugiškis nelaiko, esą tai mažmožis palyginus su tuo, ką yra tekę rasti anksčiau. Pavyzdžiui, prieš kelias dešimtis metų Varčios miške (Alytaus raj.) laikėsi nemaža elnių banda, pavasarinių paieškų metu čia pavykdavę rasti penkerius ar net septynerius ragus.

Pasak pašnekovo, karūna – tinkamas vardas radiniui – lietuvių mitologijoje elnio ragai simbolizuoja gyvybės medį.

Tačiau norint rasti ragų, reikia jau ne mitologijos žinių, bet ilgametės gamtos stebėjimo bei pažinimo patirties. Pirma – ieškoti vietovėje, kurioje esama elnių, antra – pagal didesnius ir platesnius kanopų pėdsakus atsekti, kad joje pabuvojo patinai, mat elnių patelės yra beragės.

Didesnieji elniai „palieka“ labiau šakotus, sunkesnius, iki 7 kilogramų sveriančius, ragus, jaunesnių elnių ragai paprastai būna mažesni. Tiesa, anot A. Zubavičiaus, vadinamųjų ragų šakų ir iškilimų kiekis visai neatspindi gyvūno metų: „Tai – ne tas pats, kaip medžio kamieno rievės, pagal kurias nustatomas medžio amžius. Tiesiog brandaus elnio ragus sunkoka apimti delnu, ties augimo pradžia, vadinamąja rože, būna labai stori“.

Pasak gamtininko, dabar įsivyravusi vartotojiška mada – iš gamtos imti viską gausiai. Pavyzdžiui, net buriasi ragų rinkėjų klubai, kurie į paieškas po Lietuvos laukus ir pamiškes leidžiasi keturračiais motociklais, o savo radiniais giriasi interneto platybėse.

Pačiam Algimantui ragų ieškojimas – pomėgis ir kartu poilsis gamtoje. Iš ragų jis yra pagaminęs sofą, kėdes, stalelį, kitų baldų. Iš šiemet surasto rago vyras ketina sukonstruoti šviestuvą dukrai.

Namuose jis turi sukaupęs įspūdingą trofėjinių ragų kolekciją. Joje – ne tik Lietuvos miškuose rastos ar sumedžiotų gyvūnų galvų puošmenos, bet ir iš kelionių po Afrikos šalis parsigabenti trofėjai. Darbo komandiruočių Namibijoje, Pietų Afrikos Respublikoje bei Kenijoje metu gamtininkas nepamiršo savojo ragų rinkimo pomėgio – iš tolimojo žemyno jis parsigabeno antilopių kudu, nijalos, orikso ragus.

Kovo mėnuo, pasak A. Zubavičiaus, tinkamas mėnuo ne tik ragams rinkti, bet ir išgirsti baubiant gana retą, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą paukštį – Didįjį baublį. Daugų ežero meldynuose, ypač atokiose salelėse, esama baublių, todėl vakarais čia neretai aidi duslūs, jaučio baubimą primenantys garsai.

Pamatyti šį paukštį, juolab nufotografuoti, labai sudėtinga. Jie, gamtininko teigimu, yra dideli slapukai, o šiaip – taikūs, margi, garninių paukščių būriui priskiriami sparnuočiai. Baubliai nėra paukščiai skraiduoliai – paprastai maisto sau ieško paežerės brūzgynuose. Tą ypatingą, iš kitų sparnuočių juos išskiriantį, baubimo garsą, sukelia patinėliai – priglausdami snapą prie pat žemės ar vandens paviršiaus: taip nuvilnija bubenimo aidas, kurį ramų vakarą galima girdėti iki 10 kilometrų atstumu.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *