Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos kalėdinis laiškas

Mielieji,

šviesiu kalėdinio džiaugsmo laiku kviečiu pažvelgti, kaip giliai į mūsų gyvenimą, šeimų tradicijas, kultūrą įsišaknijusios Jėzaus Gimimo šventės. Jų negalime nepastebėti, net norėdami negalėtume nuo jų pasislėpti.

Bet slėptis ir nereikia, nes šventų Kalėdų laukiame, norime, kad jos būtų ir su džiaugsmu jas pasitinkame.

Kuo būdingas Kalėdų laikas daugumai mūsų?

Tai ir prieššventinis sujudimas, daug spalvingų, šviečiančių dekoracijų, tai ir papuoštos eglės, taip pat prieš Jėzaus gimimo šventes įsiterpiantis adventas, kviečiantis atrasti tylos ir džiugaus laukimo prasmę, – tai daugiau nei puošyba ir spalvos.

Šv. Kalėdos daugumoje šeimų pradedamos Kūčių vakariene su visa savita apeigine bei kulinarine tradicija. Tai ir šios vakarienės ramus, bet džiugus, prie vieno stalo artimiausius žmones sutelkiantis susibūrimas, tai ir susitaikinimas, pasidalijimas ypatingą vienybę išreiškiančiu kalėdaičiu.

Daugelis Jėzaus Gimimo iškilmes pažymi dalyvaudami Piemenėlių Mišiose, kuriose pašventinama prakartėlė, menanti Viešpaties užgimimą Betliejuje. Ypatingą šventę liudija ir pirmosios Kalėdų dienos liturgija. Tai drauge džiugios, iškilmingos, įvairių amžių kompozitorių specialiai šiam laikui sukurtos giesmės, tiek mažutėlio, tiek senolio širdį jaudinančios melodijos, visą kalėdinį laiką skambančios ne tik bažnyčiose, bet ir visoje mūsų aplinkoje.

Šventosios Kalėdos – tai ir pasikeitimo dovanomis, paguodos vienišiems, pagalbos vargstantiems metas. Tai ir mūsų ypatingo palankumo ligoniams bei nuskriaustiesiems laikas, pasižymintis artimo meilės darbų gausa.

Kartu tai metas, kai suaugusieji tampa imlesni vaikiško nuoširdumo ir gerumo pamokoms.

Šiuo laiku tikrai neatsitiktinė tokia kalėdinių tradicijų ir gerumo apraiškų gausa. Toks mūsų elgesys atliepia giliausius žmogiškus lūkesčius – būti bendrystėje su kitais, mylėti ir būti mylimam, siekti to, kas gera.

Svarbiausia kalėdinių tradicijų kilmės priežastis yra už šio džiugaus ir pilno geranoriškumo šventinio sujudimo slypintis, kiekvieno savaip atrandamas didelės Dievo meilės žmonėms pasireiškimas. Dieviškosios meilės paliečiamas ir pagaunamas kiekvienas žmogus savo sielos gelmėje per kiekvienas Kalėdas vis iš naujo atranda pašaukimą į gėrį, kilnumą, pasiaukojimą, vis naujai išgirsta angelo skelbiamą žinią: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą…“(Lk 2, 10).

Kalėdų laiko liturgijoje ši žinia taip pat įvairiai atsiskleidžia.

Štai pirmosios Kalėdų dienos šventųjų Mišių įžangos priegiesmyje girdime per amžius skambančius dieviškąjį Įsikūnijimą nusakančius žodžius: „Šviesybė šiandien užtvindė mus, nes gimė mums Viešpats.“ Evangelistas Jonas panašiai rašo: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“(Jn 1, 9).

Jėzaus, pasaulio Šviesos, atėjimas – tai Dievo savęs dovanojimas žmogui, skirtas tam, kad žmogus galėtų tapti viena su Dievu. Tokia yra šventų Kalėdų paslaptis, kurią mes kasmet švenčiame.

Žvelgdami į Jėzų, apsuptą angelų, Marijos, Juozapo, piemenėlių, matome labai apčiuopiamus ir konkrečius Dievo meilės žmogui ir žmogaus meilės Dievui susiliejimo ženklus. Nors Išganytojas gimsta naktį, tamsoje, aplink jį gausu pasauliui suspindusios išganymo šviesos liudytojų, su džiaugsmu priimančių kūdikį Jėzų.

Būkime ir mes šių liudytojų paskatinti, kai atvykstame prie Betliejaus prakartėlės, nuoširdžiai, su dėkingumu priimantys Jėzų, dėl mūsų atėjusį Dievą, mūsų Gelbėtoją, mūsų Atpirkėją.

Suprantama, tai nereiškia, jog nuo šiol mūsų gyvenime viskas bus tobula. Tačiau mes žinome, kad šventosios Kalėdos atgaivina gyvenimo viltimi ir nauju prasmingumu.

Dėkodami Dievui už galimybę laisvai džiaugtis Viešpaties gimimu, laisvai išpažinti savo tikėjimą, prisiminkime, jog ne visur pasaulyje šiandien taika, ne visur Kalėdos džiugios ir šviesios. Daug krikščionių ir mūsų dienomis išgyvena dideles kančias, karo sunkumus ar yra persekiojami dėl savo tikėjimo. Krikščionys Sirijoje, Irake, kur yra vienos seniausių krikščionių bendruomenių pasaulyje, ir šiandien dėl savo tikėjimo į Kristų patiria daug sunkumų. Solidariai prisiminkime ir juos savo maldose.

Taip pat kalėdiniu džiaugsmu ir viltimi pasidalinkime su mūsų artumoje esančiais ligoniais, seneliais, nelaimingais, kenčiančiais, vargstančiais žmonėmis.

Mums visiems – tikintiesiems ir kažkiek nutolusiems nuo Dievo, ir sveikiesiems, ir ligoniams, ir jauniems, ir seniems – reikia šventų Kalėdų. Mums visiems reikia į mūsų gyvenimus ateinančio Jėzaus, kad Jis mus sustiprintų, padrąsintų, apdovanotų amžinojo gyvenimo viltimi. Su dėkingumu tad pasitikime Jėzų, ateinantį į mūsų namus, šeimas, gyvenimus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *