Tautodailininkę darbams įkvepia gyvenimas ir gamta

Sujungti visas savo mėgstamas veiklas ir sukurti kažką unikalaus, artimo gamtai ir labai dzūkiško svajoja Danutė Gražulytė-Senūtienė – tautodailininkė iš Butrimonių, Alytaus rajono. Anot jos, tai galėtų būti ir rankų darbo moliniai, akmenimis puošti indai, skirti vaistažolėms laikyti, mat tris dešimtmečius mozaikas iš akmenų kurianti butrimoniškė pastaraisiais metais vis dažniau į rankas paimanti molio, o atsipalaiduoti mėgstanti pievoje rinkdama vaistažoles.

„Molis, akmuo ir vaistažolės yra iš gamtos, o ir dzūkas – iš gamtos“, – filosofiškai pokalbį pradeda D. Gražulytė-Senūtienė, save laikanti pačia tikriausia dzūke. Moteris gimė Eigelonių kaime, netoli Pivašiūnų, kur prabėgusi vaikystė ir įvairių tradicijų laikymasis šeimoje ją ypač priartino prie gamtos. Trauka jai ir paskatino mokytis apželdinimo, su kuriuo į Danutės gyvenimą atėjo akmenų kompozicijos.

Dažniausiai jos kuriamose mozaikose „nugula“ dzūkiški akmenys, iliustruojantys pačios patirtį, išgyvenimus, pamatytus vaizdus ar pokalbius su žmonėmis. Ne Dzūkijoje surinkti kūriniuose atsiranda tik tuomet, jei užsakovas pageidauja darbo iš tam tikroje vietoje surastų akmenų, pavyzdžiui, tėviškės.

Tautodailininkei labiausiai patinka darbuotis, kai turi visišką kūrybinę laisvę ir nereikia stengtis įtikti, gali improvizuoti. Tiesa, pasak jos, tokia kūryba turi kitą medalio pusę – daug savęs atidavus kūriniui, neretai gaila jį parduoti.

„Dažniausiai pirma prieš akis iškyla būsimo paveikslo vaizdas, tuomet pradedu ieškoti akmenų jam sukurti. O kiek būna tokių radinių, kuriuos gaila skaldyti… Ir laikau juos, saugau“, – sako tautodailininkė, paklausta, kas įvyksta pirmiau – gimsta mozaikos vaizdas ar akmuo atsiranda jos rankoje.

Kai kuriant akmenines mozaikas pavargsta akys, Danutė ima pintinę ir skuba į pievą vaistažolių rinkti – ir akys pailsi, ir širdis atsigauna, o ir naudos iš pačios surinktų žolelių daugiau nei pirktinių. Negana to, prieš keletą metų ji panorusi molio paslaptis perprasti. Tuo paties, kuris vaikystėje sulipdytas imdavo ir suskildavo, vos tik įdėtas šalia krosnyje mamos keptų bandų.

„Visada traukė keramika, norėjau išmokti šio amato. Kartą nuėjau į amatų mokykla ir paklausiau, ar aš, keturių anūkų močiutė, dar galiu išmokti lipdyti iš molio? Sakė, kad galiu, tai va dabar ir lipdau“, – juokiasi butrimoniškė.

Parašykite komentarą