Alytaus Panemunės progimnazijos direktorė Giedrė Romaškienė: „Gera įsilieti į darbui atsidavusią komandą“

Nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio Alytaus Panemunės progimnazijai vadovauja dabar jau buvusi vilnietė Giedrė Romaškienė. Kaip sekasi eiti švietimo įstaigos direktorės pareigas ir kaip pavyko įsikurti Alytuje, G. Romoškienė papasakojo portalo dzukijosveidas.lt skaitytojams.

Giedre, kokie keliai ir siekiai Jus atvedė iš Vilniaus į Alytų?

Namuose juokaujame, kad iš Alytaus tarsi nebuvome išvykę, o ir vilniečiais savęs niekada nelaikėme. Prieš keliolika metų nusipirkome sodybą Alytaus rajone, bet pagyventi joje suspėjome vos kelis metus, dėl vyro darbo turėjome išvykti į Vilnių.

Tačiau sodybos nepamiršome ir visas atostogas bei savaitgalius leidome joje, visą laisvalaikį skirdami savo svajonių namo statybai, kuriame planavome ilsėtis senatvėje. Panašu, jog šią savo svajonę baigsime įgyvendinti kur kas anksčiau. Alytus, mano nuomone, yra tobulas miestas šeimai. Čia yra viskas, ko reikia, kad realizuotum save, tinkamai pasirūpintum vaikais ir galėtum daryti karjerą.

Kaip sekėsi įsikurti? Papasakokite apie save, šeimą, pomėgius.

Įsikūrimas dar tęsiasi, nes ne visi statybos darbai pabaigti. Su vyru šiemet švęsime 15 metų santuokos jubiliejų. Esame tradicinė smetoniška pora – karininkas ir mokytoja. Auginame du žavius ir labai protingus vaikus. Mūsų šeimos moto (gal jis dar nelabai suvokiamas ir priimtinas vaikams) – „Nežiūrėk į kitus, o savo darbu rodyk pavyzdį“.

Šiais laikais darbas labai nuvertinamas, visi visko nori čia ir dabar, bet juk duona saldi tik tada, kai ji sunkiai uždirbta, o penktadienis įgyja vertę tik po sunkios darbo savaitės. Manau, kad žmogus nuolat turi virsti vis geresne savo versija, o tai galima padaryti tik sunkiai dirbant.

Mokyklos direktore tapote jau įsibėgėjus mokslo metams, ar pakako laiko įsilieti į kolektyvą?

Labai džiaugiuosi, kad direktorės pareigas pradėjau eiti mokslo metų eigoje, todėl užteko laiko viskam išanalizuoti. Kad viską geriau suprasčiau ir pajusčiau mokyklos gyvenimo pulsą, iš pradžių pasirinkau stebėtojos poziciją. Stengiausi įsiklausyti į mokyklos bendruomenės poreikius, rasti mokyklos stipriąsias puses, kad galėtumėme jas labiau tobulinti, analizavau galimas grėsmes, ieškojau naujų galimybių… Pagrindiniai sprendimai prasidės kartu su naujais mokslo metais. Turiu daug planų, minčių, dabar laukia sunkiausias darbas – tuo užkrėsti visą kolektyvą.

Pradėjus dirbti labiausiai nustebino tai, jog mokykloje dirba daug aukštos klasės specialistų, kūrybingai organizuojančių pamokas, skiriančių dėmesį kiekvienam mokiniui. Mokykloje vyksta įvairūs konkursai, mokiniai dalyvauja olimpiadose. Buvo gera įsilieti į komandą, kurios nariai atsidavę savo darbui.

Kokius nuveiktus didžiausius darbus galėtumėte įvardinti, su kokiais iššūkiais teko susidurti?

Sunku pasakyti, nes kai kurių sprendimų rezultatai bus matomi po ilgesnio nei aštuonių mėnesių laikotarpio. Džiaugiuosi, kad po ilgų visos bendruomenės diskusijų įsivedėme gražias, stilingas ir praktiškas mokinių uniformas. Etatinis mokytojų darbo apmokėjimas suteikė galimybę investuoti į talentingus ir kūrybingai dirbančius mokytojus, nuoširdžiai tikiu, kad tai leis atsiskleisti geriausiems pedagogams bei kelti mokinių akademinius pasiekimus, ugdyti jų emocinį intelektą, gerinti savijautą, savigarbą, puoselėti moralines ir etines vertybes.

Sutelkėme bendruomenę mokyklos strateginiams tikslams įgyvendinti. Žinoma, kol kas tik suplanavome. Daug dėmesio norime skirti kiekvienam mokiniui, kad galėtume padėti jam augti pagal asmenines galimybes. Siekiame, kad kiekvienas mokytojas tikėtų savo darbo prasme ir, pirmiausia, padėtų mokiniui užaugti geru žmogumi.

Šiemet dalyvausime mažiausiai penkiuose tarptautiniuose projektuose ir žinau, kad bus parengtas dar ne vienas projektas, tam yra sutelkta komanda. Po truputį atsinaujiname mokyklos erdves, jau gražiai sutvarkėme pirmokėlių klases, investuojame į inovacijas ir poilsio erdves. Viskas suplanuota, tikiu, jog per kelerius metus su tokia puikia komanda viską įgyvendinsime.

Kiekvienas iššūkis yra unikalus ir savaip sunkus. Manau, kiekvienam žmogui patys sunkiausi iššūkiai yra susiję su juo pačiu, bet jei asmuo sugeba nugalėti save, visa kita yra laiko klausimas. Kaip vienas filosofas yra pasakęs: „Stipriausias yra tas, kuris valdo save“, taigi patys sunkiausi iššūkiai yra asmeniniai. Man, kaip vadovei, svarbiausia turėti viziją, kokie vadovaujamos organizacijos tikslai ir kaip juos įgyvendinti.

Giedre, ar pamenate, kokios mintys sukosi galvoje padirbus mokykloje mėnesį?

Padirbusi mėnesį, nors ir labai džiaugiausi laimėtomis pareigomis, vis dėlto  jaučiausi gana vieniša. Esu labai komunikabili, bendraujanti ir energinga, lengvai randanti bendraminčių ratą, o ši darbo vieta buvo visai kitokia. Čia aš atėjau kaip vadovė ir pozicija tiek iš mano pusės, tiek iš kolektyvo buvo visai kitokia. Vieni kitus stebėjome ir leidome laikui nustatyti visas ribas.

Laikausi nuostatos, kad darbe vadovas turi būti nesuasmeninta persona, o oficialus įstaigos veidas. Mokykloje svarbiausia yra jos mokiniai. Svarbu, kad jie būtų kuo geriau paruošti įveikti būsimus iššūkius, o kita vertus, norisi, kad nesijaustų per daug spaudžiami. Norint tai pasiekti, būtinas pedagogų kolektyvo, mokinių ir jų tėvelių sutarimas. Reikėjo ir reikės ateityje įdėti dar daug pastangų norint išlaikyti dalykiškumą ir racionalumą kuruojant mokyklos veiklą.

O kokios mintys Jūsų galvoje sukasi šiandien?

Šiandien situacija gerokai kitokia – yra geri darbo santykiai su visu kolektyvu. Man patinka veiklūs, tikslo siekiantys ir savo darbą mėgstantys žmonės. Esu įsitraukusi į Alytaus miesto savivaldybės kuruojamus projektus, jie man suteikė galimybę susipažinti ir užmegzti ryšį su kitų švietimo įstaigų vadovais. Stengiuosi su visais bendrauti ir bendradarbiauti.

Paklauskite šiandien bet kurio Alytaus miesto švietimo srities darbuotojo, kokia didžiausia švietimo problema mieste, garantuoju, kad kiekvienas pasakys, jog kamuoja nežinia dėl mokyklos išlikimo. Man taip sunku žiūrėti į tuos šaunius mokytojus, kurie yra nuolatiniai įkaitai, tokios situacijos įkaitai. Visi laukia sprendimų, kad pagaliau galėtų laisvai ir kūrybingai dirbti.

Tikiu, kad pagaliau sulauksime protingų sprendimų ir juos priimsime kaip naujas galimybes.

Labai norėtųsi, kad atsirastų bendradarbiavimo politika, kad mes vadovai į vadovaujamas mokyklas žvelgtumėme ne per asmeninę prizmę, o iš miesto galimybių perspektyvos, konkuruotumėme ne tarpusavyje, o būtume konkurencingi tarptautiniu lygmeniu.

3 komentarai apie “Alytaus Panemunės progimnazijos direktorė Giedrė Romaškienė: „Gera įsilieti į darbui atsidavusią komandą“”

  1. Ir kaip keista, kad vadovams svarbu tik mokiniai mokykloje. Ir tai girdėti ne iš vieno vadovo. O kur pedagogai? Su jais pakanka palaikyti tik gerus santykius? Su tokia pozicija susiduria ne viena mokyklos kolektyvas, vadovo ar jų pavaduotojų nuomonė turi tikti visam kolektyvui. Jokių diskusijų nepripažysta.

  2. Man jau tapo įprasta, kad bet kokie sprendimai priimami diskusijų metu dalyvaujant visam pedagogų kolektyvui, o vadovas yra vienas iš to kolektyvo narių, kad mokyklos bendruomenė pati atsako už rezultatą, nes kai pats turi įtaką ugdymo procesui, tai ir atsakomybę už jį prisiimi pats. MOKYTOJAI yra svarbiausi mokykloje. Tą patvirtins beveik kiekvieno mokinio tėvai, ieškantys kompetentingų pedagogų savo atžaloms. O kompetentingus savo darbo žinovus reikia gerbti, klausti jų nuomonės ir visakeriopai juos skatinti. Mokytojus reikia gerbti lygiai taip pat, kaip gerbiami turi būti mokiniai, jų asmenybės. Čia jau aš tarp jų dėčiau lygybės ženklą.

Parašykite komentarą