Prieš keletą savaičių šalies skaitytojus pasiekė naujas leidinys – lietuvybę puoselėjantis žurnalas „Lietuvė“. Už jo redaktorės vairo stojo Eglė Kėvalaitė-Mačionienė – jauna filologė, kaip pati sako, nors gimusi ir augusi Prienų rajone, tačiau širdyje visada jautusis pačia tikriausia dzūke.
„Mano bakalauro darbo vadovė kartą manęs paklausė, ar esu ne iš Dzūkijos, – šypsodamasi prisimena Eglė. – Pasiteiravau, kodėl ji taip mananti, atsakė, jog mano charakteris yra labai dzūkiškas.“
Nuo mažens prieniškė Alytuje būdavo dažna viešnia, nes lankė čia gyvenančius krikšto tėvus. Dabar į Dzūkijos sostinę ji užsuka dar dažniau – kaskart atvažiuodama ne tik pas krikštatėvius, bet ir vykdama pas vyro tėvus, gyvenančius netoli Daugų, Alytaus rajone.
Sentimentų Dzūkijai Eglė išties nestokoja. Judviejų su vyru Donatu romantiška draugystė prasidėjo ant Punios piliakalnio, vestuvės įvyko Daugų Dievo Apvaizdos bažnyčioje, o kur dar tradicija pasimėgauti kava ir kruasanais kaskart abiems apsilankius Lazdijuose ar poilsis po darbų mėgstamiausiame kurorte – Druskininkuose.
Todėl niekas per daug ir nesistebėjo, kuomet naujam žurnalui pristatyti Eglė pasirinko Alytaus miesto Rotušės aikštę ir ją puošiančią Lietuvos šimtmečiui skirtą tautinę juostą. „Ieškojome išskirtinio tautiško simbolio ir prisiminiau, kad Alytuje yra būtent tai, ko reikia.
Jolantos Šmidtienės sukurta tautinė juosta, jos išskirtinė konstrukcija ir lengvumas, mane sužavėjo iš pirmo žvilgsnio. Alytų pasirinkome dar ir dėl to, kad jis išties labai pasipuošęs atkurtos Lietuvos jubiliejui, tautiškumu šįmet lenkia daugelį kitų šalies miestų“, – pasakoja Eglė.
Ji kartu su kitais „Lietuvės“ kūrėjais siekia parodyti skaitytojams, kad Lietuva nėra vien teritorija. Dabar, kai pasaulis pamažu virsta virtualiąja erdve, svarbu suvokti, jog nėra Lietuvos „ten“ ir „čia“, yra viena Lietuva – mūsų širdyse. Beje, lietuvybės tema pačiai E. Kėvalaitei-Mačionienei ypač artima – visai nesenai į Lietuvą sugrįžo nemažai metų emigracijoje praleidęs jos sutuoktinis.