Asta Čmukienė: „Margučių marginimas vašku – tarsi meditacija“

961 90 k. perskaityta
A. Čmukienė savo šeimos velykinio stalo be vašku margintų kiaušinių neįsivaizduoja. L. Rekevičienės nuotr.

Rytoj švęsime šv. Velykas, o šventinis stalas neįsivaizduojamas be margučių – svarbiausių šios šventės atributų. Marginsime juos įvairiausiais būdais, tačiau bene labiausiai akį džiugins įmantriais raštais vašku numarginti margučiai.

Leipalingio laisvalaikio salės meno vadovė ir tautinių šokių kolektyvo „Leipūnas“ vadovė Asta Čmukienė sako, kad margučius jau apie tris dešimtmečius margina tik vašku. Pastaruosius dvejus metus Asta margučių marginimo patirtimi dalijasi ir Druskininkuose, Viečiūnuose ir Leipalingyje surengtų edukacinių užsiėmimų metu, moko vaikus ir suaugusiuosius, norinčius išmokti vašku marginti margučius. Šv. Velykų išvakarėse kalbantis su Asta ir apžiūrint jos margintus margučius, beliko tik stebėtis moters kantrybe, kruopštumu, išradingumu ir išmone, kuriant tradicinę šv. Velykų stalo puošmeną.

Asta, ar pamenate, kada nudažėte pirmąjį margutį? Kas Jus išmokė marginti margučius?

Pirmojo savo numarginto margučio, tiesą sakant, neprisimenu. Ilgus metus margučius margindavo tik mano mama, iš kurios ir išmokau marginti. Beje, ji visą gyvenimą kiaušinius margino tik vašku. Pati marginti margučius pradėjau prieš tris dešimtmečius.

Mama, būdama devynerių, iššaudžius jos šeimą, liko be tėvų. Kurį laiką gyveno Būdvietyje, ten ir išmoko marginti kiaušinius vašku. Kiek žinau, Leipalingio krašte vašku kiaušinius mažai kas margindavo.

Mama pasakojo, kad anksčiau ir dažų nebūdavo, juos pati ruošdavo – alksnio ar ąžuolo žievę virdavo, surūdijusių vinių įdėdavo, tame skystyje kiaušinius mirkydavo. Beje, kiek ir pati pamenu, tokiuose natūraliuose dažuose kiaušiniai ir lygiau nusidažydavo, ir dažai ilgiau išsilaikydavo, neblukdavo, net ir keletą metų. Dabar yra įvairių dažų, daugelis renkasi ir natūralias dažymo priemones. Pati esu įvairiausius dažus išbandžiusi. Kai kurie iš jų tik rankas, liežuvį nudažo, o kiaušinių nelabai…

Beje, pastebėjau, kad dabar ir kiaušiniai ne tokie, kokie prieš kelis dešimtmečius būdavo. Gal tai priklauso nuo vištoms lesinti naudojamų pašarų? Kartais lukštas nelygus būna, dažai jų „nekanda“.

Kas svarbiausia, marginant kiaušinį vašku? Visiems gražu į tokius margučius pažiūrėti, bet ne visi išdrįsta patys marginti.

Nereikia bijoti pradėti marginti. Svarbiausia apsiginkluoti kantrybe, atsipalaiduoti. Štai neseniai edukacinėje programoje dalyvavusios moterys irgi sakė iš pradžių nedrįsusios marginti, rankos virpėjo. Bet pabandė, ir pavyko! Marginti kiaušinius vašku, manau, gali pavykti kiekvienam. Net mano penkiametis anūkas bando pats marginti. Juk dabar lietuviai įvairias rytietiškas mandalas spalvina… Gal, sakau, geriau vašku margučiuos pamėginti prieš Velykas numarginti? Tai irgi savotiška meditacija.

Kartais kiaušinių lukštai, verdant, įtrūksta. Bet tai – ne bėda. Jeigu kiaušinis baltas, jį galima drąsiai marginti tamsiu vašku, jo nenuvalyti. Ir labai gražus margutis gaunasi, ir sveikas – juk dabar labai madinga viskas, kas natūralu, ekologiška! Ir toks puikiai tinka Velykų stalui, gali valgyti ir vaikai.

Beje, marginimui tinka tik natūralus bičių vaškas, parafinu kiaušinio nenumarginsite – jis tiesiog nelimpa prie kiaušinio taip, kaip vaškas.

Marginant kiaušinį, jis turi būti šiltas, tuomet vaškas geriau limpa. Jokiu būdu ne šaltas. Ir dažai turi būti ne per karšti, kad neištirpintų vaško.

Kartais manęs klausia, ar galima vašką nuo kiaušinio nuimti, merkiant kiaušinį į karštą vandenį. Tikrai ne – nes ne tik vaškas, bet ir dažai „nueis“. Kiaušinį reikia tik šiek tiek pašildyti, pavyzdžiui, nekarštoje orkaitėje.

Kokius pagrindinius motyvus naudojate, margindama vašku?

Labai įmantrių raštų, marginant vašku, tiesą sakant, neišgausi.

Dažniausiai renkuosi saulutes, žiedelius, „paukščių pėdutes“, taškiukus, lapelius – gamtos motyvus. Kiek teko domėtis, lietuviai ypatingai garsėja ne margučių spalvomis, kaip mūsų kaimynai, o jų raštais. Juk anksčiau tų spalvotų dažų ir nebūdavo, todėl dažniausiai kiaušinius merkdavo į tamsius dažus, tokius, kuriuos galima būdavo išgauti, naudojant gamtos medžiagas.

Vašku marginant, galima išgauti ir keleto spalvų raštus. Pirmiausia ant virto balto kiaušinio piešiami keli raštai. Jis merkiamas į šviesius dažus – geltonos, rožinės spalvos. Tuomet ištraukiamas iš dažų, džiovinamas ir vėl marginamas, tarkime, ant geltonos spalvos. Tada merkiamas į raudoną, žalią ar mėlyną spalvą. Galima dar kartą „procedūrą“ pakartoti. Jeigu pasitaikydavo gerų dažų, esu ir 4 raštų spalvų raštus išgavusi – kiek nori spalvų, tiek merki kiaušinį į skirtingų spalvų dažus.

Numarginus margutį visomis spalvomis, reikia kiaušinį šiek tiek pašildyti ir nuvalyti vašką. Vaškas lengvai nusivalo. Be to, jis tarsi nupoliruoja visą kiaušinį – šis įgauna blizgesio, tampa tvirtesnis.

Pastaraisiais metais dėl laiko stokos vis mažiau margučių pavyksta numarginti. Anksčiau su mama po kelis šimtus numargindavome. Beje, jie ne tik per Velykas naudojami. Dailiais raštais margintus kiaušinius žmonės laiko, kaip interjero puošmeną. Pati labai daug margučių esu atidavusi Lazdijų muziejui.

Esu išsaugojusi mamos margintų kiaušinių, kuriems jau gal net 30 metų. Jie, jeigu sveiki, gražiai išdžiūsta ir tokius galima laikyti ilgus metus…

Pati vykdote ir edukacines programas. Ar smagu, kad margučių marginimu domisi įvairaus amžiaus žmonės?

Labai smagu, kad margučių marginimu vašku domisi vis daugiau žmonių, ypač – vaikai. Šiemet ir Viečiūnuose, ir Druskininkuose organizuotų užsiėmimų metu buvo gražu žiūrėti į visus, bandžiusius vašku kurti raštus ant kiaušinių. Net penkerių ar šešerių mažyliai margino kiaušinius, ir, manau, jiems tai išliks visam gyvenimui. Gal jie tęs marginimo tradicijas? Arba bent jau žinos, kad yra toks kiaušinių marginimo būdas. Jiems labai įdomus procesas, smagu laukti rezultato – koks bus kiaušinis, nuėmus vašką.

O jau būgštavau, kad mūsų krašte kiaušinių marginimo vašku tradicija išnyks.

Ar daug bendraminčių turite?

Tiesą sakant nelabai daug. Kaimynei parodžiau, dabar ji pati margina. Mano pusseserė Irena Kiaulevičienė labai gražiai vašku kiaušinius margina.

Ką Jums suteikia margučių marginimas?

Man tai atsipalaidavimo būdas. Nors fiziškai ir pavargstu, bet smegenys tikrai pailsi. Kai margini kiaušinį, apie nieką daugiau negalvoji – tik apie tai, koks brūkšniukas ar taškiukas turėtų atsirasti, kad ranka nesudrebėtų, raštai lygūs būtų.

Visą gyvenimą prisimenu, kad prieš Velykas, net ir sovietmečiu, namuose visuomet būdavo marginami kiaušiniai. Juk mama be tėvų augo, bet gal giminės genuose įaugę tos tradicijos – mama šviesios atminties tautodailininko Balio Dabruko sesuo.

Ar esate numarginusi du vienodus margučius?

Bandžiau, nepavyko. Jie vis tiek gaunasi skirtingi. Bandai atkartoti, bet vis tiek negali sukurti vienodų raštų. Gal todėl, kad ir patys kiaušiniai skiriasi, nevienoda jų forma?

Vieno kiaušinio marginimui – visam procesui nuo padengimo vašku, mirkymo dažuose ir valymo – prireikia pusvalandžio ar net daugiau.

Margučius anksčiau mėgdavau dovanoti, dabar nudažau mažiau, bet savo šeimos velykinio stalo be vašku margintų kiaušinių neįsivaizduoju.

Laima Rekevičienė

http://www.manodruskininkai.lt/druskininku-aktualijos/asta-cmukiene-marguciu-marginimas-vasku-tarsi-meditacija/

Komentuokite

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

X